Ketvirtasis eilinis sekmadienis

VILTIES METAS

Mons. Adolfas Grušas

Kuomet Mozė suprato, kad nepakanka vien išlaisvinti izraelitus iš Egipto vergovės, bet reikia juos padaryti tauta, turinčia savo įstatymus ir institucijas, jis užkopė į Dievo kalną ir, Dievo įkvėptas, parašė Dekalogą, tuos „Dešimt žodžių“ – kaip juos vadina Biblija – kurie atspindi Dievo sampratą apie tai, ką reiškia valdyti tautą be karaliaus, be žemiško valdovo. Pats Dievas yra jos karalius, o žmogus gali įgyvendinti Dievo planus tiek, kiek paklūsta Dievui, kaip savo valdovui.

Mozė niekada net negalėjo įsivaizduoti, kad, praėjus maždaug 1300 metų, Dievas pasirinks kitą kalną – jau nebe Sinajų – paskelbti naują įstatymą, naujus reikalavimus, skirtus naujajai Dievo tautai, išlaisvintai nebe iš Egipto, bet iš nuodėmės vergijos.

Dievas padarė dar daugiau: jei Išėjimo knygoje Jis apsireiškė, savo atėjimą palydėdamas ypatingais ženklais (ugnis, žemės drebėjimas, debesys, vėjas), ant naujo kalno, naujojo Sinajaus, Jis ateina visiškai paprastai ir kasdieniškai, įgavęs žmogaus pavidalą. Čia, ant šio kalno, Viešpats pasirūpino, kad Naujasis Įstatymas nebūtų tik Žodžių rinkinys. Dievui rūpi, kad šis įstatymas atitiktų konkrečius poelgius ir, svarbiausia, padėtų žmogui pakeisti požiūrį į patį Dievą.

Kad Dievas nori būti suvokiamas kitaip, aiškiai matyti iš žodžių, kuriuos Jis ištaria nuo naujojo Sinajaus. Naujas įstatymas pagrįstas ne įsakymais „daryk tai“ ar „nedaryk to,“ kuriuos randame Dešimtyje Žodžių. Šie nauji Aštuoni Žodžiai yra ne tiek įstatymas, kiek raktas, atveriantis mūsų širdžių vilties duris. Dievas sako mums, kad mes galime būti „palaiminti“, tai yra „laimingi“, „ramūs“, nepaisant viso to, kas vyksta gyvenime, nepaisant to, kad yra žmonių, vis dar įsitikinusių, kad jų žodžiai, idėjos ir veiksmai yra vertingesni už šiuos paprastus aštuonis Dievo žodžius.

Taigi, pasaulyje, kuriame kai kas mano, jog gali sukurti savo karalystę, remdamiesi turtu ir nesąžiningu pelnu, išgalvodami karus ir invazijas visame pasaulyje, ypač ten, kur po žeme yra daugiau turtų, nei ten gyvena žmonių, Jėzus skelbia: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“.

Pasaulyje, kuriame kai kurie žmonės nesirūpina kitų nelaimėmis ir galvoja tik kaip iš to pasipelnyti, Jėzus skelbia: „Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“.

Pasaulyje, kuriame kai kurie mano, kad teritorijas galima užimti kariaujant ar neteisėtai kolonizuojant, Jėzus skelbia: „Palaiminti romieji: jie paveldės žemę“.

Pasaulyje, kuriame kai kas, norėdamas paslėpti tiesą, sugalvoja neįtikimiausias teorijas, versdamas mus tikėti, kad gaisras kilo dėl kieno nors netinkamo elgesio arba kad nuošliauža yra tik kartaus likimo išdaiga, Jėzus skelbia: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti“.

Pasaulyje, kuriame gyvena žmonės, bendruomenės gyvenimą grindžiantys baime prieš kitus ir atsisakantys parodyti bent menkiausią dėmesį kitiems, kadangi kito žmogaus pažiūros skiriasi nuo jų – ir vien dėl to, pagal juos, tie žmonės yra nusikaltėliai, Jėzus skelbia: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“.

Pasaulyje, kuriame kai kurie žmonės blogai galvoja apie viską ir visus, vertindami kitus pagal savo išankstinius nusistatymus, Jėzus skelbia: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“.

Pasaulyje, kuriame kai kurie mano, jog, norint gerai valdyti šalį, pakanka gintis, statyti sienas ir barjerus arba bet kokiomis priemonėmis atstumti kaimynus, Jėzus skelbia: „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“.

Pasaulyje, kuriame vyrauja įsitikinimas, kad teismo salėse tikrieji nusikaltėliai beveik visada išsisuka, o vargšai nelaimėliai už menkiausią klaidą sumoka iki paskutinio cento, Jėzus skelbia: „Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė“.

Tai yra naujasis Dievo Karalystės įstatymas, o Jėzus, mūsų įstatymų leidėjas, naujasis Mozė, nesikuklindamas sako: šis įstatymas prieštarauja šio pasaulio galingųjų logikai. Būtent dėl to tie, kurie nori jį taikyti ir juo laikytis, neturėtų tikėtis aplodismentų ar džiuginančių akimirkų: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia“. Tai yra normalu, ypač jei tik nuo pat pradžių žinome, kad taip bus, ir ateityje niekas negalės skųstis ar reikalauti kažko išskirtinio.

Taip, ateityje, nes dauguma šiame Naujajame Įstatyme vartojamų veiksmažodžių kreipia mūsų žvilgsnius į ateitį, į Dievo svajonę. Ateitis yra vilties metas…