„Augustinas Afrikietis“
354 m. gimęs Aurelijus Augustinas – Augustinas iš Hipono – visą jaunystę praleido Afrikos žemyne, o po kelių Europoje praleistų metų čia sugrįžo 388 metais, tada dar keletą dešimtmečių veikė ir rašė kaip vyskupas iki mirties 430 m. Paradoksaliai apie daugiau nei 70 metų, Augustino praleistų Afrikoje, mūsų žinios ir įsivaizdavimas menki, jį nustelbia penkeri metai praleisti Europoje. Kodėl? Antai, pažymi profesorė C. Conybeare, daugelis prie Augustino prisiliečia per jo „Išpažinimus“, kuriuose aprėpiami būtent Europoje, Romoje ir Milane praleisti metai. Kiti skaitytojai – Viduramžiais ar mūsų dienomis – su šv. Augustinu susipažino per įvairius jo teologinių tekstų ir minčių rinkinius su universaliausio pobūdžio įžvalgomis, praleidžiant eilutes, kuriose kalbama apie lokalų kontekstą. Trečia, dėl gilių V amžiaus sukrėtimų Romos imperijoje, o vėliau dėl islamo įsivyravimo šiaurės Afrikoje čia beveik nebeliko krikščioniškų bendruomenių, kurioms būtų buvę svarbūs būtent su lokalia istorija susiję šv. Augustino tekstų akcentai. Dėl šių įvairaus pobūdžio priežasčių Augustino afrikietiškoji tapatybės dalis buvo pamiršta.
Ir visgi, pažvelgus iš arčiau, tampa akivaizdu, kad afrikietiškas socialinis, politinis ir bažnytinis kontekstas, į kurį reaguodamas Augustinas parašė savo svarbiausius darbus, padarė įtaką visoms svarbiausioms jo minties temoms ir jo pasirinkimams. Žinoma, šiaurės Afrika tuo metu buvo visai kitokia, nei šiandien. Augustino gyvenimas rutuliojosi dviejų Romos imperijos provincijų – Numidijos ir Afrikos – pasienyje. Imperatoriui Karakalai 212 m. suteikus Romos pilietybę ir provincijų, ne vien sostinės, gyventojams, daug aptariamo laikotarpio Afrikos gyventojų galėjo pagrįstai save vadinti penktos ar šeštos kartos romėnais, tarp kurių, ko gero, buvo ir Augustino tėvas Patricijus Aurelijus. Apie jį žinoma tik tiek, kad jis buvo neaukšto rango pareigūnas, turėjęs šiek tiek žemės. Kelios užuominos leidžia spėti, kad Augustino motina Monika buvo berberų kilmės ir kad jos šeima buvo pasiturinti. Augustinas taip pat turėjo brolį ir, rodos, seserį. Šiaurės Afrika buvo derlinga ir klestinti Romos imperijos dalis, eksportavusi į centrą didžiąją dalį grūdų ir alyvuogių aliejaus – dažnai Augustino naudojama aliejaus preso metafora nėra atsitiktinumas. Antra vertus, vietovė pasižymėjo dinamišku intelektualiniu ir religiniu gyvenimu. Čia lotynų kalba veikė mokyklos, kurias dažniausiai lankė aukštesnių sluoksnių atžalos, rengiamos perimti iš savo tėvų pareigas ir nuosavybę. Kartagina, kurioje mokėsi Augustinas, buvo svarbus viso regiono centras, taip pat nereikia užmiršti ne itin toli buvusio Aleksandrijos miesto, vieno iš svarbiausių to laiko intelektualinių židinių. Kartaginos krikščionių bendruomenė jau nuo III amžiaus saugojo atminimą tų, kurių vardus žinome ir šiandien – kankinės Perpetua, vieno iš svarbiausių pirmųjų amžiaus krikščionių mąstytojo Tertuliono ir garsaus ganytojo kankinio Kiprijono.
Kai, pasak profesorės C. Conybeare, skaitome Augustino raštus – ne vien citatas, bet integralius tekstus – turėdami galvoje afrikietišką Augustino kilmę ir kontekstą, jie atskleidžia daug naujų dalykų. Geriau galime suprasti dažną akcentą jo mintyse apie įtampą tarp periferijos ir centro: dėl savo išsilavinimo ir gyvenimo patirties Augustinas mokėjo mąstyti iš abiejų perspektyvų, būdamas tuo pat metu jų viduje ir išorėje, įskaitant vertinimą to, kas centrui atrodo nereikšminga. Tai matome viename iš svarbiausių jo veikalų „Dievo miestas“. Sukrėtimai ir vietos konfliktai paskatino suformuluoti įtakingą „teisingo karo“ doktriną. Kai kurias Augustino biblines įžvalgas galime suprasti tik atsiminę, kad jis kalbėjo ne vien lotynų, bet ir vietos punų kalba. Jo didelis sielovadinis jautrumas ir gailestingumas prislėgtiems netekties siejasi su jo paties sūnaus Adeodato, gimusio iš ankstyvo santykio dar prieš atsivertimą, mirtimi vos penkiolikos ar šešiolikos metų, turbūt tik grįžus į Afriką, 389 m., ir visą gyvenimą jausto skausmo. Visos Bažnyčios mintyje pėdsakus palikusios Augustino įžvalgos apie malonę ir sakramentus gimė iš jo ilgametės polemikos su vadinamaisiais donatistais, sukūrusiais paralelinę bažnytinę bendruomenę šiaurės Afrikoje. Jie manė, jog tuometiniams persekiojimams neatsispyrę, bet vėliau į Bažnyčią grįžti panorę tikintieji ir dvasininkai yra praradę Krikšto malonę ar galią teikti sakramentus, kaip ir jų įpėdiniai.
Ar savo afrikietiškame matmenyje vėl įkūnytas Augustinas yra mažiau universalus, mažiau didis? „Priešingai, po to, kai parašiau knygą „Augustinas Afrikietis“, manau, kad jis dar didesnis genijus, nei galvojau anksčiau. Gerai supratusi, kokiame sudėtingame ir prieštaringame kontekste atsirado jo idėjos, dar labiau juo žaviuosi“, – viename nesename interviu pastebi profesorė C. Conybeare. (RK / Vatican News)
