Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (balandžio 12 d.)
Donatos Špokaitės pokalbyje su Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės bendruomenės nariais įvardinti ir lūkesčiai susiję su artėjančiu Pasauliniu Apaštaliniu Gailestingumo kongresu ir jo šūkiu „Statykime Gailestingumo miestą“. „Pastatyti namą, kuriame gera ir prasminga būti, jau yra sudėtinga, bet kalbame apie miestą, kuriame daugybė namų, parkų, kelių, visa infrastruktūra, o jų planą Dievas jau turi. Jis jau turi geriausią Dievo gailestingumo miesto planą. Viską turime: medžiagas, laiką, pinigų. Dabar reikia tiesiog ateiti. Ateiti su pasitikėjimu. Kai gauname kvietimą, skyrimą, kuris atrodo didesnis nei mūsų galimybės, norime pasakyti „ne“, tai nesusieina, bet čia kalbame apie visą miestą. Dievas žino visas tavo stiprybes ir silpnybes, visus tavo gebėjimus ir negebėjimus ir dabar tave kviečia, ne po dešimties metų, kai apsitvarkysi, bet dabar. Tavęs šioje statyboje trūksta. Tai didelis pasitikėjimas ir misija,“ – balandžio mėnesio „Artumoje“ skelbiamame pokalbyje drąsina Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės rektorius kunigas Povilas Narijauskas.
Balandžio 11 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje šventiškai paminėtas Panevėžio vyskupijos 100-mečio jubiliejus. Po iškilmingų mišių ir agapės susirinkusiuosius pradžiugino teatralizuotas koncertas – kompozitoriaus Algirdo Martinaičio oratorija „Gailestingumo altorius“.
Kauno arkivyskupijos šimtmečio ir Velykų proga dienraštis „Kauno diena“ paskelbė pokalbį su Kauno arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu, apžvelgusiu ir savo šešerius arkivyskupo tarnystės Kaune metus: „Per šį laiką teko išmokti labai daug – ypač apie žmonių telkimą, pasitikėjimo kūrimą, delegavimą. Didžiausias pokytis manyje – suvokimas, kad rezultatai Bažnyčioje ir bendruomenėje ateina per kantrybę, nuoseklumą ir ištikimybę procesui. Kai tampi arkivyskupu, supranti, kiek daug nežinai, kiek daug laukia iššūkių, darbų, įvairiausių sprendimų, žinoma, džiaugsmų taip pat. Atėjęs į šias pareigas iš tiesų nežinojau, kiek daug skirtingų sričių jos apima – tai ne tik dvasinė, bet ir labai didelė organizacinė atsakomybė. Arkivyskupija – tai plati struktūra: apie 100 parapijų, bendruomenės su skirtingais poreikiais, kurijos darbai, įvairūs projektai. Tai reikalauja ir vadybinių gebėjimų, ir nuolatinio sprendimų priėmimo. Kartais tai primena ėjimą aukštos įtampos laidais – pavyzdžiui, organizuojant piligrimystę į Romą, kai turi priimti finansinius sprendimus ir tikėti, kad žmonės susirinks. Ir kai pamatai rezultatą – pilną Vatikano baziliką, lietuviškas giesmes, chorus – visi vargai pasimiršta. Lieka tas „medus širdžiai“, nepaisant kiek buvo suvalgyta pelynų prieš tai,“ – dienraščiui „Kauno diena“ liudijo Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.
„Atrodo, kad daugeliui šiandienos žmonių apskritai nėra priimtinas klausimas apie Dievą, nes Jis tiesiog nustojo egzistuoti ir ką nors reikšti. Viskas tapo tik šiapusiniu dalyku, kuris nelaikomas ko nors trūkumu. Šiandien daugelis žmonių ne tik nekelia religinių klausimų, bet ir nesivargina kelti klausimų, į kuriuos nėra atsakymų. Nekeldami egzistencinių klausimų, jie iš esmės pasitenkina žmogiškos veiklos sritimis – medicina, technika ir technologijomis bei organizacijomis... Viena iš Jėzaus Draugijos pasirinktų pirmenybinių veiklos sričių yra „Parodyti žmonėms kelią į Dievą“. Ką tai konkrečiau galėtų reikšti universiteto ar miesto bažnyčios sielovadoje?“ – šiai temai skirtas naujame žurnalo „Jėzuitai‘ numeryje skelbiamas vyriausiojo redaktoriaus t. Vidmanto Šimkūno SJ straipsnis, pavadintas „Dievas tapo nebereikalingas“. Žurnale skaitytojų laukia ir publikacijos, skirtos šių dienų žmogui aktualioms ignaciškojo dvasingumo temoms, Vilniaus jėzuitų gimnazijos jubiliejui ir t. Antano Saulaičio SJ atminimui.
„Tėvą Antaną Dievas išleido amžinam poilsiui, tačiau jo pasakojimai liko „Mažosios studijos“ archyvuose: kai jo pasiilgstame arba kai nerandame, kas geriau už jį galėtų paprasta kalba paaiškinti teologines tiesas, dogmų prasmę ar Bažnyčios mokymą sudėtingais žmogaus gyvenimo klausimais, tiesiog ieškome įrašų su jo pasakojimais ir žinome, kad visada rasime tai, kas šiandien geriausiai atlieps svarbiausią krikščionybės žinią – Prisikėlimo tikrovę. O ją tėvas Antanas paaiškino labai paprastai: „Šviesa neateina sėdint bedugnėje ir laukiant – dažniausiai ji mus pasiekia, kai ištiesiame ranką kitam,“ – žurnale „Jėzuitai“ prisiminimais apie t. Antaną Saulaitį SJ dalijasi „Mažosios studijos“ redaktorė Jūratė Kuodytė.
