Jordanijos vyskupas: Artimųjų Rytų krikščionims reikia visų tikinčiųjų paramos
Pasak vyskupo, Katalikų Bažnyčia Jordanijoje nėra marginali bendruomenė. Ji jau daug amžių aktyviai dalyvauja šalies gyvenime per švietimą, socialinę veiklą ir pastoraciją. Bažnyčia yra neatsiejama nacionalinio audinio dalis. Tad ir jo, kaip vyskupo, tarnystė šiame krašte neapsiriboja vien vidiniu Bažnyčios gyvenimu. Šiame regione ganytojo misija neišvengiamai susijusi su visuomenės gyvenimu, istorijos žaizdomis ir žmonių kasdieniais sunkumais. „Būti vyskupu reiškia lydėti žmones, bet taip pat būti atsakomybės, dialogo ir pilietinės sąžinės balsu“, – sakė Iyadas Twalas.
Kalbėdamas apie besitęsiančių konfliktų poveikį vyskupas sakė, kad karo našta jaučiama, net jei kovos nevyksta tiesiogiai Jordanijos teritorijoje. „Konflikto svorį jaučiame kiekvieną dieną“, – teigė jis minėdamas vis didesnę baimę dėl ateities ir ekonominį nestabilumą. Situaciją dar labiau apsunkina didelis pabėgėlių skaičius bei riboti šalies ištekliai.
Krizės našta visų pirma slegia šeimas ir jaunimą. Šiandien svarbiausi poreikiai yra užtikrinti darbo vietas jaunimui, remti šeimas ir padėti pažeidžiamiausiems žmonėms. Tai visų pirma valstybės rūpestis, tačiau ir Bažnyčia į šiuos iššūkius atsako per parapijų, mokyklų, „Caritas“ ir įvairių katalikiškų organizacijų veiklą.
Vyskupas Twalas taip pat kalbėjo apie Bažnyčios vaidmenį dialoge tarp skirtingų religinių ir etninių bendruomenių. „Mūsų kalba – tai kasdienio gyvenimo kalba: ugdymas, rūpestis, išklausymas, artumas.“ Pasak vyskupo, tikras dialogas gimsta ne iš oficialių pareiškimų, bet iš santykių tarp žmonių. Todėl mokyklos, labdaros iniciatyvos ir tarpreliginiai projektai tampa vietomis, kur žmonės mokosi priimti kitus visų pirma kaip asmenis, o ne kaip skirtingų religijų ar tautybių atstovus.
Kalbėdamas apie taikos perspektyvas Artimuosiuose Rytuose vyskupas pabrėžė, kad taika – tai ne politinė deklaracija, bet ilgas ir kantrybės reikalaujantis procesas. Dėl to būtina nuolat siekti kurti konkrečias sąlygas žmonėms oriai gyventi: investuoti į švietimą, darbo vietas, socialinį teisingumą. „Jei žmonės neturės geresnio gyvenimo perspektyvos, sunku reikalauti, kad jie tikėtų taika.“ Tai labai artimai susiję su dažnu apsisprendimu emigruoti. Žmonės išvyksta tada, kai nebemato galimybės oriai gyventi savo krašte. Vis dėlto vyskupas nemano, kad krikščionių skaičiaus mažėjimas regione yra neišvengiamas. Būtina rimtai investuoti į švietimą, darbą ir visuomenės pažangą, kad žmonės matytų ateitį savo tėvynėje.
Baigdamas pokalbį vyskupas pabrėžė, kad būti krikščioniu Artimuosiuose Rytuose reiškia ne užsidaryti mažumoje, bet siekti gyventi visavertį pilietinį gyvenimą drauge su visais visuomenės nariais. Kad taip iš tiesų galėtų būti, šioms bendruomenėms šiandien ypač reikalingas tarptautinis tikinčiųjų ir visų geros valios žmonių palaikymas. (jm / Avvenire / Vatican News)
