Kristaus žengimas į dangų (Šeštinės)
KAI NEBĖRA LAIKO
Mons. A. Grušas
Dievo Karalystė buvo pagrindinė Jėzaus Evangelijos tema. Apie tai Jis kalbėjo jau pradėdamas savo misiją. Jėzaus mokiniai visuomet labai daug tikėjosi iš tos Karalystės. Tiesa, dauguma jų Dievo Karalystės idėją buvo supainioję su politiniais siekiais, su Izraelio tautos laisvės, prarastos dėl Romos invazijos, atgavimu. Patys okupantai romėnai buvo įsitikinę, kad Jėzus yra politinis kurstytojas, ir todėl Jį pasmerkė mirti ant kryžiaus, dėl ko Jėzus šventojoje ir pasaulietinėje istorijoje įvardijamas kaip „Žydų Karalius“.
Praėjo keturiasdešimt dienų nuo tos penktadienio popietės nusivylimo ant Golgotos… Jėzus prisikėlė, ne kartą pasirodė savo mokiniams, kaip nuodėmės ir mirties nugalėtojas, tačiau mokiniai vis dar reikalauja Karalystės tik sau: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Jie tarsi sakytų: „Dabar, kai prisikėlei iš numirusių, ir net mirtis nebėra nenugalima, galbūt gali sutvarkyti reikalus ir grąžinti mums Karalystę?“
Mes irgi kartais elgiamės panašiai. Žvelgdami į šį pasaulį, norėtume pasakyti Dievui, kad jau laikas Jam įsikišti, sutvarkyti dalykus, imtis šio, švelniai tariant, vargano pasaulio problemų. Mums atrodo, kad Dievas turėtų parodyti žmonėms savo galybę, veiksmingiau atskleisti savo ketinimus, nebedelsti žmonijos dramų akivaizdoje.
Tačiau Dievo Karalystės laikai nėra mūsų laikai. „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia“,- tokiais žodžiais Jėzus užbaigia bet kokią diskusiją ir tada „debesis Jį paslėpė nuo mokinių akių“.
Debesis Biblijoje reiškia nesupratimą, erdvę, apgaubiančią Dievą paslaptimi. Tai simbolis, kuriuo norima pasakyti, kad tarp Dievo ir mūsų visada lieka paslapties šydas, ir tik Jis savo laiku gali jį praskleisti. Kaip Jėzus ne kartą sakė, Dievo Karalystė jau yra tarp mūsų, tačiau Jo plano visuma mums vis dar tebelieka nesuvokiama.
Dievas panorėjo mūsų ateitį apgauti paslaptimi, bet vis dėlto ši situacija nepateisina mūsų tingumo, neveiklumo ar abejingumo. Negalime sakyti: „Kol Dievo Karalystė dar neatėjo, aš tik stebėsiu ir lauksiu“. Šiandien Mišiose skaitomas Apaštalų darbų knygos tekstas pasakoja, kad Jėzaus mokiniai, kurie stovėjo ir žiūrėjo į kylantį dangun Jėzų, buvo sudrausti tų pačių baltai apsirengusių vyrų, kurie Velykų rytą moterims sakė neieškoti Gyvojo tarp mirusiųjų: „Galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų?“
Kaip Jėzaus mokiniai, taip ir mes pernelyg dažnai sustingstame žiūrėdami į dangų. Kartais jaučiame „aukštesnių“ dalykų ilgesį, pavargę nuo „žemiškųjų“ problemų, kartais nenorime sutikti su mus gaubiančiu paslapties ir nesupratimo debesimi. Abiem atvejais tai tik laiko švaistymas: Jėzus „ateis taip pat, kaip matėte Jį įžengiantį į dangų“. Tai reiškia, kad jei Dievo laikų ir sprendimų negalime suprasti dabar, nesuprasime jų ir tada, kai Jis nuspręs sugrįžti pasaulio pabaigoje.
Tuo tarpu atėjo mūsų laikas: metas tarti savo „taip“ Dievo Karalystės projektui. Baigėsi Jėzaus laikas žemėje, prasidėjo Bažnyčios laikas –metas, kai, sustiprinti Šventosios Dvasios, žvelgiame į šio pasaulio tikrovę, pasiraitojame rankoves ir statome tą Dievo Karalystės dalį, kuri yra mums patikėta.
Kad tai padarytume – sakoma Evangelijos pagal Matą pabaigoje – turime „eiti į Galilėją“, ant to kalno, kur viskas prasidėjo, galbūt ant Palaiminimų kalno, kur pirmą kartą buvo paskelbta Dievo Karalystė. Turime grįžti prie savo tikėjimo ištakų, prie to momento, kai Jėzus mus patraukė savo žodžiais ir mes Jį sekėme. Tačiau dabar mokiniams viskas tampa sunkiau, nes tarp jų ir Jėzaus įsiterpė kryžiaus drama, kai visi Jį paliko ir nustojo tikėti. Todėl Galilėjos kalne, žengimo į dangų dieną, „jie abejojo“.
Ir štai Mokytojas, parodydamas begalinę kantrybę, prieina prie apaštalų ir pateikia naują pasiūlymą, kuris skamba labiau kaip užduotis, misija: „Eikite... padarykite mokiniais... krikštykite... mokykite.“
Lengva pasakyti... bet kas tai gali įvykdyti? Kokias galimybes turime? Kokius įrankius turime mes, kurie – kaip ir Jėzaus mokiniai –vis abejojame ypač savo galimybėmis pasaulyje, kuris eina visai kita kryptimi, nei rodo Evangelija?
Tačiau atrodo, kad Jėzus tame nemato problemos, nes, kaip sako Jis: „man duota visa valdžia danguje ir žemėje“. Jis yra – pasitelkiant vieną garsiausių Viešpaties posakių, „Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“. O svarbiausia – Jis primena, kad niekada nebūsime vieni: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“.
Nebegalime laukti… Nebėra jokių pasiteisinimų stovėti vienoje vietoje, sustingus, žiūrint į dangų…
