Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (gegužės 24 d.)
„Žmogus negali priešintis blogiui, jeigu yra apimtas panikos. Todėl svarbu ieškoti vidinės ramybės ir pasitikėti, kad Dievas mūsų nepalieka net sunkiausiomis aplinkybėmis. Viešpats mato, kas vyksta, ir teikia stiprybės išlikti. Mums svarbiausia neprarasti žmogiškumo, palaikyti vieniems kitus ir dovanoti ramybę. Dažnai laukiame, kad kas nors mus paguostų, padrąsintų, pastiprintų. Gerai, jeigu tokių žmonių atsiranda, bet visi esame kviečiami tapti tais, kurie guodžia, drąsina ir, jeigu reikia, išlieka tvirti iki galo“, – pokalbyje su Bernardinai.lt žurnalistu Tomu Kemzūra priminė arkivyskupas K. Kėvalas.
Artėjant Sekminėms – Šventosios Dvasios atsiuntimo šventei – „Gyvųjų akmenų“ bendruomenė primena, kad tikėjimas nėra vien graži tradicija ar sekmadienio pareiga. Šios bendruomenės koordinatorė Rūta Šalaševičienė dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja, kaip charizminis atsinaujinimas Lietuvoje subūrė pasauliečius, kodėl Šventoji Dvasia krikščioniui yra būtina ir kaip Sekminės gali tapti ne tik liturgine švente, bet ir gyvu asmeniniu susitikimu su Dievu.
Pasaulinio apaštalinio gailestingumo kongreso išvakarėse, birželio 6-ąją Vilniuje rengiamas festivalis jaunimui „Dive into divine“ („Pasinerk į dieviškumą“), kur jauni žmonės raginami pažinti, patirti ir švęsti Dievo Gailestingumą. Vilniaus akademinės sielovados centro vadovas Matas Macevičius dienraštyje Bernardinai.lt pristatydamas šį renginį primena, kad kiekvienas vilnietis, studentas, jau yra pasinėręs į Dievo Gailestingumą, nes gyvena mieste, kuriame slypi visa gailestingumo istorija. Šis renginys – tai kvietimas jauniems žmonėms ne tik prisiliesti prie gailestingumo istorijos, kuri egzistavo Vilniuje ir yra mums palikta, bet ir asmeniškai pajausti, kas žmogui šiandien yra gailestingumas, kvietimas švęsti galimybę ir žinią, „kad niekas manęs nesmerkia, ypač Tas, kuris mane sukūrė“.
Koks yra krikščionio intelektualo vaidmuo visuomenėje? Šiai temai trečiajame žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ numeryje yra skirti net trijų autorių tekstai, parengti pagal pranešimus, skaitytus Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavime, įvykusiame šių metų kovo 14 d. Vilniuje. Povilas Aleksandravičius savo straipsnio antrašte kviečia „ištirti save ir atskirti dvasias“:
„Krikščionio intelektualo misija šiuolaikinėje visuomenėje yra mąstymu ir kalba, gyvenimu ir sąmonės būsena rodyti pavyzdį, kaip būti laisvu, bet nepatekti į egoizmą, kaip puoselėti pareigą, bet netapti žudančio moralizmo apologetu. Krikščionio intelektualo užduotis – atrasti savyje fundamentalią kuriančią emociją (be abejo ją galime vadinti ir kitaip) ir ją skleisti visuomenėje per jos įkvėptus darbus, per mokslinio pobūdžio įžvalgas, atradimus ir mintis. Apmaudu stebėti krikščionį intelektualą tapus tipišku Superego, o ne evangelijų Kristaus balsu. Pernelyg dažnai Bažnyčios žmonės Kristaus mokymą susiaurindavo iki vaikų auklėjimo sistemos. Nenuostabu, kad europinė visuomenė, į kurios sąmonę filosofiją yra įskiepijusi laisvės pajautos „algoritmą“, reguliariai sukildavo prieš Bažnyčią. Sukilimai visada baigdavosi tuo pačiu – dar sunkesne, nors ir kitokio pobūdžio prievartos sistema. Tokia žmogaus prigimtis, ir Bažnyčios žmonės, kaip ir visi kiti visuomenės nariai, natūraliai atkrisdavo į slegiančią ir amžiną rutiną. Bet Kristus atvėrė properšą, kurią atrasti galime praktiškai ir konkrečiai. Malonumą galime paversti džiaugsmu, išvengę destruktyvaus egoizmo ir žudančio moralizmo. Tad ištirkime save, išmokime skirti dvasias, prieš egoizmą nekovokime prievarta, bet kuriančia meile, apie ką nenuilstamai kalbėjo palaimintasis Jurgis Matulaitis“, – žurnale „Naujasis židinys-Aidai“ rašo P. Aleksandravičius, apmąstydamas krikščionio intelektualo vaidmenį visuomenėje.
Parengė Giedrius Tamaševičius
