Norvegijoje pradedama rašytojos Sigrid Undset beatifikacijos byla

Šimtai maldininkų dalyvavo iškilmingose Mišiose Seljoje, kuri buvo pirmoji Norvegijos vyskupo būstinė ir laikoma krikščionybės Norvegijoje lopšiu, tarp benediktinų vienuolyno, įkurto maždaug 1100 metais, griuvėsių. Oslo vyskupas Fredrikas Hansenas vadovavo Eucharistijai, skirtai paminėti šventąją Sunivą – Norvegijoje gerbiamą Viduramžių airių karaliaus dukterį, Norvegijos globėją – ir paskelbė apie pradedamą vienos garsiausių šalies asmenybių – rašytojos Sigrid Undset (1928 m. apdovanotos Nobelio literatūros premija) – beatifikacijos bylą.

Dėmesys vargšams

 „Manau, kad Sigrid Undset gyvenimas ir kūryba turi daug ką pasiūlyti tiek Norvegijos Bažnyčiai, tiek visuotinei Bažnyčiai, – sakė vyskupas. – Mums ji yra kur kas daugiau nei rašytoja ir Nobelio premijos laureatė. Ji – krikščioniškojo tikėjimo, dorybingo gyvenimo ir šventumo siekimo pavyzdys.“ Pasak vyskupo Hanseno, Sigrid Undset nuolat, konkrečiais darbais rūpinosi vargšais. Ji su atsidavimu rūpinosi savo dukra, gimusia su sunkia negalia, gindama gyvybę ir jos šventumą. Savo knygomis rašytoja ugdė daugybę tikinčiųjų, įkvėpė juos gyventi Kristuje ir liudijo apie šalies Viduramžių šventuosius.

Bylos pagrindas

Oslo vyskupas pasakojo, kad ištyręs S. Undset gyvenimą, įsitikino, kad esama aiškių jos gerbimo bei pamaldumo jai ženklų, todėl jis pateikė šį klausimą svarstyti Šiaurės šalių vyskupų konferencijai bei S. Undset gyvenimo tyrėjams. Vėliau jis inicijavo darbus, kad šį rudenį būtų galima oficialiai pradėti beatifikacijos bylą. Baigdamas vyskupas Hansenas paprašė tikinčiųjų melstis už darbus, kurie dabar laukia vyskupijos. „Kaip ir šventoji Suniva bei jos bendražygiai, taip ir Sigrid Undset mums turi būti gyvenimo Kristuje pavyzdys“, – sakė Oslo ganytojas.

Sigrid Undset, gimusi 1882 m., 1924 m. priėmusi katalikų tikėjimą, po ketverių metų tapo trečiojo dominikonų ordino nare (dominikone pasauliete). Dominikonų dvasingumas persmelkė jos gyvenimą ir jos kaip rašytojos kelią. Būdama katalikė, ji tapo ryškia katalikų tikėjimo ir krikščioniškojo Viduramžių paveldo puoselėtoja. 1928 m. jai buvo skirta Nobelio literatūros premija už Viduramžių Skandinavijos gyvenimo vaizdavimą. Antrojo pasaulinio karo metais ji pasitraukė į Jungtines Valstijas, kur aktyviai kovojo už Norvegijos laisvę ir prieš nacizmą.

Kanonizacijos procesas

Kanonizacijos procesas yra išsamus ir gali trukti daugelį metų. Procesas prasideda vietinėje vyskupijoje, kur nagrinėjamas kandidato gyvenimas, raštai ir šventumo reputacija. Oficialiai pradėjus bylą, kandidatas gauna Dievo tarno titulą. Jei popiežius pripažįsta, kad kandidatas gyveno didvyriškai krikščioniškomis dorybėmis arba mirė kaip kankinys, jis arba ji paskelbiamas garbinguoju. Prieš kandidato paskelbimą palaimintuoju paprastai reikia vieno patvirtinto stebuklo. Kankiniai gali būti paskelbti palaimintaisiais ir be stebuklo pripažinimo. Pripažinus dar vieną stebuklą, popiežius gali kanonizuoti kandidatą ir paskelbti jį arba ją visuotinės Katalikų Bažnyčios šventuoju.

(DŽ / Vatican News)