Penkioliktasis eilinis sekmadienis

Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais. Jis sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. Kas turi ausis, teklauso!“ (Mt 13, 1–9)

VILTIES ŽODIS

„Šiandienis jaunimas nieko nebeklauso“… „Šiandien šeimos gyvenimas tapo tikra katastrofa: nebėra to kadaise buvusio pasiaukojimo“… „Mūsų visuomenė prarado visas moralines vertybes: šiandien svarbu tik uždirbti pinigų“…

Kas iš mūsų nėra girdėjęs – o dažnai ir pats ištaręs - tokių frazių? Su laiku jos tampa įprastos: taip apsiprantame su šiuo „pralaimėjimo“ jausmu, jog net nebemėginame tuo skųstis. Užsidarome savo kasdienybėje, rūpinamės tik savais reikalais, stengiamės neturėti problemų su niekuo ir, juo labiau, jų niekam nekelti, kol, galiausiai, mums tai net pradeda patikti. Laimei, mūsų kasdienybė susideda iš bendrystės su kitais žmonėmis, iš tarpasmeninių santykių, neleidžiančių mums „rūpintis vien savais reikalais“. Tam tikra prasme esame priversti gyvenimo reikaluose stovėti drauge petys į petį, todėl vienų vargai tampa visų vargais, o netinkamas keleto elgesys paveikia daugelio gyvenimą. Taip pradžioje minėtos frazės dažnai tampa žmonių pokalbių ir svarstymų tema.

Verta pastebėti, kad tai nėra vien pasikalbėjimas, bet veikiau pasidalijimas nerimu, matant, kad šiame pasaulyje, regis, niekas nesiseka, kad visos pastangos sukurti ką nors gero neduoda vaisių, kad visa, ką mėginame daryti, atrodo beprasmiška: vos vienoje pusėje pasirodo vienas teigiamas ženklas, kitoje iškyla šimtas neigiamų...

Kas žino, gal ir minia, tą dieną susėdusi Galilėjos ežero pakrantėje, kalbėjosi apie savo kasdienį gyvenimą: apie vaikus, kurie nebesilaiko tėvų tradicijų, apie šeimas, prarandančias tikėjimą, apie Dievo tautą, kuri nebejaučia savo tapatybės, nes buvo priversta nuolat kęsti vergiją ir pažeminimus... Iš tiesų anų laikų kasdienybė nebuvo tokia jau skirtinga nuo šiandieninės. Ji tik buvo išgyvenama kaimiškoje tikrovėje, o ne taip, kaip dabar – poindustrinėje aplinkoje. Galilėjos žmonėms reikėjo vilties, todėl Jėzus – amžinasis Žodis – jiems prabilo apie kasdienybę.

Mėginant apibendrinti visą Jėzaus palyginimą ir po to sekusį paaiškinimą, lengva suprasti, kad tai – vilties žinia. Taip, sako Jėzus, blogis egzistuoja, taip, būna, kad reikalai klostosi blogai, atrodo, kad vertybės iš tiesų tapo nereikalingos, tačiau paskutinis žodis priklauso ne jam, nes blogis gali būti įveiktas. Net gyvenant jo apsuptyje įmanoma tarti ir išgirsti vilties žinią. Toji žinia pradedama būtent nuo kasdienio gyvenimo – Viešpats kalba apie sėti išėjusį žemdirbį, kaip kad darydavo didžioji dalis Jėzaus klausiusios minios, kuri žinojo, kad sėjėjas negali visiškai sukontroliuoti, kur nukris sėkla.

Kartais ji nukrinta ant kelio, ir jos gyvavimas būna trumpas, nes ją sulesa paukščiai. Kartais ji nukrinta tarp akmenų, kur seklus dirvožemis leidžia jai tuoj pat sudygti, bet dėl žemės sluoksnio stokos jos šaknys taip pat greitai ir nudžiūsta. Kartais ji nukrinta tarp erškėčių ir dygsta kartu su jais, tačiau neturi tokios pat jėgos, kaip jie, ir lieka jų užgožta. Taip nutinka ir su gyvenimu, dėl kurio nuolat skundžiamės: geras žodis, pasėtas mūsų jaunimo širdyse, akimirksniu pradingsta dėl visuomenės abejingumo, poros, pradedančios bendrą gyvenimą, labai dažnai nebemoka aukotis ir, susidūrusios su pirmais sunkumais, skiriasi, visi pirmiausia galvoja apie savo ekonominę naudą, todėl net geriausi ketinimai kurti teisingą ir sąžiningą visuomenę uždūsta per kelias akimirkas…

Vis dėlto dalis sėjėjo išbertos sėklos patenka į gerą dirvą ir išaugina varpas: kai kuriais atvejais jos duoda šimteriopą derlių, kitais – šešiasdešimteriopą, dar kitais – tik trisdešimteriopą, tačiau jos sudygsta ir duoda vaisių. Duoda miltų ir duonos…

Taigi ne viskas yra iššvaistoma, kaip mums kartais atrodo, ne viską reikia atmesti, ne viskas gyvenime ritasi tik žemyn, ne visi jaunuoliai yra abejingi, ne visos šeimos – kad ir netobulos – nepajėgia priimti aukos ir perduoti vertybių, ne visi gyvenime galvoja vien apie pinigus. Pasaulyje yra daug gėrio, tik reikia mokėti jį matyti.

Nuo ko tai priklauso? Nuo to, kokia dirva gebame būti? Taip, bet ne vien nuo to: pirmiausia – nuo Dievo Žodžio sėklos galios, galbūt vienintelės šiame nereikalingų, tuščių ir vėjais paleidžiamų žodžių pasaulyje dar galinčios suteikti vilties mūsų kasdienybei, ir nuo to, kiek mes esame tam žodžiui atviri.

Svarbiausia – nenustoti sėti. Niekada…

Adolfas Grušas