Šv. Benediktas – Europos globėjas
Iš tiesų Katalikų Bažnyčios liturginiame kalendoriuje šv. Benediktas minimas du kartus: kovo 21-ąją, jo mirties metinių dieną, ir liepos 11-ąją, kai jis minimas kaip Europos globėjas. Pirmoji data liturginiame kalendoriuje pažymėta kaip neprivalomas minėjimas, antroji – kaip visoje Bažnyčioje minima šventė.
Italijos Montekasino benediktinų abatijoje, kur šv. Benediktas palaidotas, šventės Mišias šeštadienio rytą aukojo abatas t. Luca Antonio Fallica OSB. Šventės išvakarėse, penktadienį, Montekasino abatijoje lankėsi Jeruzalės lotynų patriarchas kardinolas Pierbattista Pizzaballa, kur jam buvo įteikta abatijos įsteigta „Taikos skelbėjo“ premija.
Pagrindinės šių metų Šv. Benedikto šventės iškilmės šeštadienį vyko Subjake, už maždaug 60 km į rytus nuo Romos, – ten, kur Benediktas Nursietis pradėjo savo kaip atsiskyrėlio ir naujos vienuolijos pradininko gyvenimą. Subjake yra dvi su benediktiniškosios tradicijos pradžia susijusios vietos – vienuolynas, pastatytas virš kalnų olos, kurioje Benediktas gyveno kaip atsiskyrėlis, ir kiek žemiau esantis Šv. Scholastikos vienuolynas, išaugęs vietoje, kur gyveno Benedikto sesuo. Nors vienuolynas yra dedikuotas šv. Benedikto seseriai, jame yra įsikūrusi benediktinų vyrų bendruomenė, o vienuolyno bažnyčia yra teritorinės abatijos, tai yra vyskupijai prilygstančio teritorinio vieneto, katedra. Būtent šioje katedroje šeštadienį Šv. Benedikto šventės Mišias aukojo Šventojo Sosto Pašvęstojo gyvenimo dikasterijos proprefektas kardinolas Angelis Fernandezas Artime SDB.
1964 m. popiežius Paulius VI paskelbė šv. Benediktą Europos globėju. „Taikos pasiuntinys, vienybės kūrėjas, civilizacijos mokytojas, o svarbiausia – Kristaus skelbėjas ir vienuolinio gyvenimo Vakarų pasaulyje įkūrėjas – šie titulai puikiai apibūdina abatą šv. Benediktą, – rašė Paulius VI apaštališkajame laiške „Pacis nuntius“, kuriuo suteikė šv. Benediktui Europos globėjo vardą. – Kai žlugus jau išsekusiai Romos imperijai kai kurie Europos regionai atrodė paskendę tamsoje, o kiti vis dar neturėjo civilizacijos ir dvasinių vertybių, būtent jis, nuolat ir atkakliai dirbdamas, mūsų žemyne uždegė naujos eros aušrą. Būtent jis ir jo sūnūs nešė krikščioniškąją pažangą tautoms. [...] Taip jis įtvirtino tą dvasinę vienybę Europoje, dėl kurios skirtingomis kalbomis kalbančios, skirtingų kultūrų ir etninės kilmės tautos pajuto, kad sudaro vieną Dievo tautą.“ (jm / Vatican News)
