Kanadoje aptiktos indėnų vaikų kapinaitės: vyskupų nota
Ši sistema gyvavo apie šimtą metų, nuo 19 amžiaus pabaigos iki 20 amžiaus antrosios pusės. Praėjusio amžiaus šeštasis dešimtmetis buvo laikotarpis, kai jas lankė didžiausias skaičius indėnų vaikų, – iki 12 000. Daugiausiai vienu metu veikė 90 mokyklų. Spėjama, kad per visą mokyklų indėnų vaikams sistemos gyvavimo laikotarpį jas lankė apie 150 000 vaikų, apie trečdalis visų indėnų tautų vaikų.
Mokyklas steigė Kanados federalinė vyriausybė, kuri rūpinosi jų išlaikymu ir administravimu. Krikščioniškos konfesijos – katalikai, anglikonai, presbiterionai – rengė ugdytojus ir mokymo programas.
Mokyklų sistemos steigėjai tikėjo, kad daro gerą darbą, tačiau šiandien yra aišku, kad didelė jų intencijų dalis buvo pagrįsta klaidingomis prielaidomis apie indėnų kultūros, tradicijų, įsitikinimų ir praktikų nevertingumą. Kai kurių akyse jie buvo paprasčiausi laukiniai, kuriuos reikėjo ne vien išmokyti rašyti ir skaityti, bet ir visai ištrinti jų pradinę tapatybę. Įvairiu laipsniu tokia nuostata dalijosi ir įvairių krikščioniškų konfesijų, tarp jų ir katalikų, misionieriai bei ugdytojai. Ne kartą jie apgynė indėnus nuo valstybės ekscesų ir nuo godumo, tačiau neišsaugojo daug to, kas galėjo būti išsaugota.
Galima pridurti, kad panašiu laikotarpiu, kaip kad 1919 metais popiežiaus Benedikto XVI paskelbtame apaštaliniame laiške apie misijas Maximum illud, jau buvo sąmoningumo, kad evangelizavimas turi būti pagarbus vietos kultūroms, kad misionierius turi būti nuolankus ir iš anksto susipažinti su tautos, kurioje gyvens ir dirbs, papročiais ir žinojimu, kad geriausia, kai su žmonėmis darbuojasi iš jų pačių tarpo kilę kunigai. Trumpai tariant, evangelija turi būti įkultūrinta ir sudygti tarsi sėkla, kad būtų ten skelbiama, įgyti kiekvienai tautai priimtinas ir suprantamas formas. Popiežius Pranciškus, komentuodamas Amazonijos regiono genčių situaciją, ne kartą pabrėžė, kad evangelizavimas jokiais būdais negali tapti kolonizavimu ir kad vadinamasis modernus žmogus gali ir turi labai daug ko pasimokyti iš natūralioje aplinkoje tebegyvenančių žmonių išminties bei dvasingumo. Bet reikėjo dešimtmečių, kol toks sąmoningumas pasiekė visus. Kanados tiesos ir susitaikinimo komisijos ataskaitoje dokumentuota, jog dažnai nuo tėvų atskirtų indėnų vaikų kultūra buvo visai ištrinama. Pasak ataskaitos, šiuo požiūriu mokyklų sistemą galima pavadinti „kultūrinio genocido“ įrankiu.
Kitas skaudus šios mokyklos sistemos aspektas – daugybė jų auklėtinių niekada negrįžo į savo namus, pas savo tėvus, nes mirė. Mirties priežastys įvairios – ligos, epidemijos, nelaimingi atsitikimai, nepakankama mityba ir kitos prastos gyvenimo sąlygos. Žinoma, bendras vaikų mirtingumas tuometinėmis gyvenimo sąlygomis atšiauriose Kanados teritorijose buvo aukštas, palyginus su šiandieniniu, tačiau spėjama, kad indėnų mokinių tarpe jis viršijo vidurkį. Kanados tiesos ir susitaikinimo komisija, peržiūrėjusi turimus archyvus, sudarė 4037 mirusių vaikų sąrašą. Maždaug 1200 vardai nėra žinomi. Dėl atstumo ar klajokliško indėnų gyvenimo būdo mirusių vaikų kūnai dažniausiai buvo ne grąžinami šeimoms, o laidojami vietinėse kapinaitėse.
Šį dramatišką aspektą šiomis dienomis dar kartą priminė buvusios katalikiškos Kamloops mokyklos, veikusios 1893–1977 metais, teritorijos tyrimai. Žvalgyba radaru parodė anoniminių kapinaičių vietą, kurioje palaidota 215 vaikų, gimusių ir šiandien čia gyvenančios sekvempekų genties tarpe.
Gegužės 31 dieną deklaraciją apie Kamloops mokyklos teritorijos radinius paskelbė Kanados katalikų vyskupų konferencija. Pasak jos, ši liūdna, širdį draskanti ir sukrečianti žinia atgaivina pirmųjų krašto gyventojų žaizdas ir traumas. „Pagarba mirusiųjų mažųjų orumui reikalauja, kad tiesa būtų iškelta į dienos šviesą“, – rašoma deklaracijoje. Kanados vyskupai pakartojo įsipareigojimą eiti greta dabartinių indėnų tautų atstovų, dalytis jų skausmu, būti solidariais su jais, siekti išgydytos ir sutaikintos ateities.
„Meldžiamės Viešpačiui už gyvybę praradusius vaikus ir pažadame ištvermingai lydėti autochtonų šeimas ir bendruomenes. Dievas Kūrėjas mus telaimina ir tesuteikia paguodą bei viltį“, – rašo Kanados ganytojai. (RK / Vatican News)
