Paieška

Vatican News
Kardinolas M. Zuppi Kardinolas M. Zuppi 

Kard. M. Zuppi. Ką pasakyti pasikeitusiam ir kintančiam žmogui?

Turime išmokti naujai kalbėti etinėmis temomis. Būtent pasyvumas, menkas dalyvavimas Bažnyčios sinodiniame kelyje ir parodo, kad jo labai reikia. Laikas nustoti sakyti, kad dėl visų mūsų sunkumų kaltas sekuliarizmas, interviu Šventojo Sosto dienraščiui „l’Osservatore Romano“ sakė kardinolas Matteo Zuppi, Bolonijos arkivyskupas ir naujasis Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas, visų pirma komentuodamas Italijos kontekstą.

Italų ganytojas sutiko, kad Bažnyčios sinodinio kelio vyskupijų etapas nepateisino visų turėtų lūkesčių. Tarp pasauliečių tikinčiųjų buvo pastebima tendencija deleguoti savo balsą kitiems, tarp dvasininkų – nemažai nepasitikėjimo.

„Būtent šie sinodinio kelio sunkumai paradoksaliai rodo sinodo praktikos poreikį ir neatidėliotinumą“, – pareiškė arkivyskupas M. Zuppi. Kita vertus, priminė jis, pandemijos metai, ištuštinę bažnyčias, paveikę bendruomeniškumą ir net patį būdą melstis, tikrai nepadėjo sinodiniam keliui.

Pastarojo siekis yra užduoti du pamatinius klausimus ir ieškoti atsakymų: kodėl turėtume kažkur eiti? Kodėl turėtume eiti su kitais? Ne vien priklausančiais mums pažįstamai bendruomenei, bet ir su tais – o tokių 95 procentai – kurie nepriklauso? Pasak ganytojo, mums reikia sąmoningumo, jog Viešpats mus siunčia taip, kaip siuntė savo mokinius. Jis siunčia ne smerkti, ne priekaištauti, bet skelbti Evangelijos džiaugsmą ir šviesą ten, kur nuovargis ir kančia. Eiti kartu sinodiniu keliu visų pirma yra misija ir pašaukimas, o ne abstrakčios diskusijos. Misija nėra nei parodomoji akcija, nei apsikasimas savo pozicijose, bet pasaulio klausimų ir kentėjimų matymas gailestingu Jėzaus žvilgsniu.

Kardinolas M. Zuppi taip pat pritarė, jog reikia nustoti linksniuoti sekuliarizmą kaip visų mus kamuojančių blogybių priežastį, nes kai kurios priežasčių yra vidinės. Kita vertus, sekuliarizacija atsirado ne šiandien ir ne vakar, tai yra kontekstas, kuriame gyvename. Dalis tebepuoselėja – nes taip užaugo ir buvo suformuoti – krikščioniškos valstybės nostalgiją, kuri rizikuoja virsti uždara perspektyva, kontrolės, galios santykių, skaičių pagunda. Arba apsiribojimu savimi pačiais, pamirštant, kad esame kviečiami kreiptis į visus. Benediktas XVI pranašiškai kalbėjo apie krikščionių bendruomenę kaip „kūrybingą mažumą“, kalbėti visiems kviečia ir Pranciškus. Ir visa tai, kaip ir pats sinodinis kelias, nėra radikalios naujovės, bet prieš šešiasdešimt metų Vatikano II Susirinkimo pasiūlytos įžvalgos, kurios, nepaisant maišaties iš vienos pusės ir uždarumo reakcijų iš kitos, gali padėti nubrėžti kelią, kuriuo turime eiti.      

Nuo Susirinkimo laikų įvyko epochinių pokyčių, susijusių ne vien su ekonomikos globalizavimu ar skaitmenizacija, bet ir pačiu žmogumi. Šiandienos vyras ir moteris labai skiriasi nuo tų, apie kuriuos kalba didelė dalis mūsų teologų. Jų klausimai skiriasi nuo tų, kurie buvo keliami prieš keliasdešimt metų, pažymėjo „l’Osservatore Romano“.

Pasak Bolonijos arkivyskupo, tai tema, kurią turime nedelsdami aptarti: nesigailint praeities, bet ir neužbėgant į priekį. Reikia drąsos suprasti jau įvykusius ar greitai įvyksiančius pokyčius. Ir lygiai taip pat drąsiai klausti: kodėl būti krikščionimi nebėra patrauklu ir gražu? Ir ką daryti? 

Kardinolas M. Zuppi svarstė, kaip įvykę pokyčiai ar naujos žinios daro įtaką moralės sričiai. Pagalvokime, kaip neuromokslai keičia tradicinę valios ir laisvo pasirinkimo sampratą. Kilo klausimų apie lytį ir jos kintamumą. Kalbama ne vien apie kitokį požiūrį, bet apie daugumos supratimą ir iš to išplaukiančią praktiką. Taip pat visai išnyko ribų idėja, kurią pakeitė mintis, kad žmogus vystosi tik viską patirdamas ir savo nuožiūra kaitaliodamas tikrovės sampratas. Daug kas pasakytina apie virtualios tikrovės, mašinų įtaką žmogui.

Ką daryti? Negalime apsiriboti vien „Ne“. Veikiau turime stengtis kurti dabartinio krikščionio profilį – evangelinio žmogaus, kuris yra toks pat, kaip visada, bet kalba dabartiniam žmogui. Tai yra kitoks žmogus ar bus kitoks nei tas, kurį pažįstame. Ir, nors tai nėra lengvas klausimas, bet ar iš tiesų krikščioniška antropologija neturi ką pasiūlyti pasikeitusiam ir toliau kintančiam žmogui? Kuriam, rodos, dabartinė gerovės samprata nesuteikia ilgalaikės laimės, kuris yra stumiamas išaukštinti save – ne geru gyvenimu, o vartojimu. Popiežius Pranciškus primena, kad krikščionis yra laimingas žmogus, bendruomenės ir šeimos narys. Jis nėra atskira sala, kuri viską patiria, bet niekuo su niekuo nesidalija.  

„Etikos tema negalime tiesiog kartoti praeities pamokų, bet naujiems klausimams turime rasti naujus atsakymus. Kalbant tiesiai: jei etiniais klausimais pasaulis eina kitu keliu, tai nereiškia, kad turime prisitaikyti ar sakyti tai, ką pasaulis nori girdėti, bet sugebėti pasakyti tiesą šiandienos kultūroje ar jos kategorijomis. Šis iššūkis nėra pasidavimas ar nuolaidžiavimas, bet atsakomybė: priešingu atveju, kartojame tiesą, kurią tapo sunku priimti“, – svarstė Bolonijos arkivyskupas. (RK / Vatican News)

2022 rugsėjo 26, 14:42