Paieška

Ukrainos kariuomenės kapelionė A. Andriašina tarp dviejų karių (RISU) Ukrainos kariuomenės kapelionė A. Andriašina tarp dviejų karių (RISU)  Istorijos

Ukrainos kariuomenės kapelionė: priekaištauti nėra mano darbas

Daug priklauso nuo to, kokioje situacijoje yra kovotojai. Kuo ji karštesnė, kuo sunkiau, tuo nuoširdžiau prašo pasimelsti, ateiti ir palaikyti. O kai ramiau, tai, atvirai kalbant, kariai atsipalaiduoja ir dažnai primiršta Viešpatį. Bet tokia žmogaus prigimtis, tą patį matome ir Biblijoje, pažymi Aleksandra Andriašina, vienos evangelikų bendruomenės narė, psichologė, savanorė, misionierė, o nuo 2015 metų – ir Ukrainos kariuomenės kapelionė, tarnaujanti pirmose linijose.

Interviu Ukrainos religinių žinių agentūrai „RISU“ ji dalijosi mintimis, ką reiškia būti kapelionu tarp karių ir ką reiškia kalbėti apie tikėjimą karo sąlygomis, kuriomis bet koks paviršutiniškumas – kaip ant delno, kur pasitikėjimą gali pelnyti tik autentiškumu. 

Pasak Aleksandros, ji, kaip ir daugybė žmonių nuo 2014 metų įvykių, Krymo okupacijos, troško padėti kariams, tarp kurių savanoriškai atsidūrė ir ne vienas draugas. Svarstė apie psichologės arba paramedikės darbą, tačiau Viešpats kažkaip atvėrė kitas duris ir parodė, kad tai, ką ji gali duoti, yra dvasinė, moralinė ir emocinė parama gynėjams ir jų šeimoms. Pasak kapelionės, Dievas davė ryžto palikti Kyjivą ir persikelti arti fronto, kad būtų su kariais ne retkarčiais, kaip svečias, bet nuolatos. Du dalykai buvo jos širdyje: pirmas – skelbti kariams gerąją naujieną, kad Viešpats yra su jais, laimina, saugo ir padeda jiems, antras dalykas, neišsakomas žodžiais, buvo troškimas padėti tam, kuris – Viešpats žino – gal netrukus mirs, susitikti su Dievu, priminti jam apie Dievo meilę, malonę ir gailestingumą. 

Šį troškimą, neslepia Aleksandra, lydėjo praradimo baimė – baimė susipažinti, susidraugauti su kariais, o po to juos prarasti, pamatyti žuvusius. „Kadangi tu gali mirti, kadangi galiu tave prarasti, geriau išlaikyti atstumą ir su tavimi nesusidraugauti“ – štai tokį barjerą kapelionas turi įveikti, jei nori vykdyti savo misiją. Taip pat buvo neramu, pridūrė kapelionė, kad gali įsimylėti, įsivelti į romaną ar nukentėti kaip moteris, būdama tarp karių savaitę ar dvi. Šiuo požiūriu naudinga laikytis poros paprastų taisyklių: jei tenka miegoti atskirame kambarėlyje, užrakinti nakčiai duris, o dienos metu – būti grupėje, išskyrus privačius pokalbius. Žinoma, buvo ir kitų baimių – baimė žūti, baimė pakliūti į nelaisvę, baimė vairuoti per apšaudymą, kai tenka spausti greičio pedalą iki galo, o sprendimams priimti turi vos kelias sekundes. 

Aleksandra Andriašina (RISU)
Aleksandra Andriašina (RISU)

Tarp karių, pakartojo kapelionė, yra visokio elgesio ir visokių nuostatų Dievo atžvilgiu. Tačiau, pabrėžė ji, ne jos darbas yra priekaištauti ir teisti. Daug kas yra tik pačių karių ir Dievo reikalas. Kapelionas turi atsiminti, kad jam kariai nieko neskolingi. Kaip Dievas savo iniciatyva gelbėja savo pasaulį, taip ir kapelionas savo iniciatyva tarnauja kariams. Be to, nereikėtų tikėtis iš žmonių kažkokio stabilaus dvasingumo: visi kartais gyvename tai pagal kūną, tai pagal dvasią. O kariuomenėje tai dar akivaizdžiau. Kita vertus, kariai atsilygina pagarba tiems, kurie jiems padeda ir juos gerbia. Trumpai tariant, kapelionui nėra dėl ko skųstis.

„Svarbiausia, ko išmokau, tai iš tiesų klausytis, gerbti, mylėti, būti kantri, priimti žmones tokius, kokie jie yra, ir iš tiesų labai pasitikėti Dievu: kad Dievas atves reikiamus žmones, suteiks išteklius ir pasirūpins“, – sakė kapelionė A. Andriašina. Lengva Dievu pasitikėti, kai šaldytuvas pilnas, o kai tuščias, jau yra kitaip.  

Atvykstant į naują vietą, vieni kariai džiaugiasi – „O, atvyko kapelionas“. Kiti klausia: „Ko tau čia reikia? Atvykai atversti, miglą į akis pūsti, moralizuoti?“. Toks nuoširdumas vertintinas daug labiau, nei veidmainiškas linksėjimas galva: „Taip, kapelione, žinoma, papasakok man daugiau!“, pažymėjo Aleksandra Andriašina. Tokiais atvejais, pasak jos, ji pasako, kad vis tiek gerai, jog atvažiavo – nes labai nudžiugins, kai išvažiuos. Buvo ir toks atvejis, kai vadas, išgirdęs, jog atvyksta moteris kapelionė, liepė kariams pasitempti, nesikeikti, nerūkyti. Kai ji atvyko, pasakoja A. Andriašina, visi buvo išskirtinai mandagūs, bet kai tik galėdavo, tuoj pasišalindavo. Po pusdienio supratusi situaciją ji pasakė kariams: „Man to nereikia – grįžkite į virtuvę, žiūrėkite filmą, rūkykite ir keikitės į valias“. Likusi savaitė praėjo normaliai. Pasak kapelionės, ji nereikalauja, kad karys bombos sprogimą pakomentuotų mandagiai ir be keiksmažodžių, tik pataria nepamiršti kitų veiksmažodžių, kurių prireiks civiliniame gyvenime, darbe ir šeimoje. 

„Aš nesijaučiu žvaigžde, neapsigaudinėju, kad kažkam reikia būtent manęs, bet pasitikiu, kad Dievas per mane duos tai, kas žmonėms reikalinga“, – sakė kapelionė. 

„Gelbėja Dievas, o mes tarnaujame“

Vienas iš pagrindinių kapelionų principų yra toks pat, kaip ir medikų, – nepakenkti savo mintimis, pažiūromis, įsitikinimais, elgesiu, įpročiais, tikėjimu. Kai to nepaisoma, prarandamas ryšys, o norint atvykti kitą kartą – sulaukiama mandagaus vado atsisakymo. Kapelionas turi žinoti, kad buvo pakviestas į kito žmogaus teritoriją, ją gerbti ir mokėti ištarti žodį tinkamu metu, be demagogijos ir moralizavimo. Labai svarbu gerbti žmonių privatumą, neišplepėti kitiems kariams ar vadams, ką girdėjai, ir klausytis. Ir klausantis melstis, kad Viešpats duotų atsakymą, o jei neduos šią akimirką, tai kad žmogus pats jį atrastų. Kapelionas taip pat turi susilaikyti nuo pagundos dėstyti savo politines pažiūras. Dar viena taisyklė: pirmiausia kalbėti apie Dievo reikalus ir nepulti klausinėti „Ar žudei, kiek nužudei, esi snaiperis ar kulkosvaidininkas?“ Apie tai kalbėti gali nuspręsti tik pats karys. Reikia kantrybės, kad suprastam, ką Dievas nori pakeisti žmogaus širdyje. Kare tikėjimas ir šventumas išgyvenami kitaip, nei taikos metu. „Ar galiu melstis keikdamasis?“, – paklausia karys. Atsakymas yra, jog Dievas žino, ką pasakysi dar prieš tau pasakant. Dievas pažįsta žmogaus širdį. Jam svarbi tikra, o ne graži malda. Būk toks, koks esi tą akimirką. Prašyk, ko reikia. Ir nepamiršk padėkoti.

Santykis su kariais keičiasi, tęsė ji, kai atvyksti antrą ar trečią kartą. Kai praleidi savaitę ar mėnesį kartu. Kai, būdamas apkūnus ir sirgdamas hipertonija, miegi ant tokios pačios nepatogios, nugarą laužančios lovos, eini į tuos pačius, pavadinkime, tualetus ir valgai tą pačią košę, kurioje kartais būna kažkas skanaus, o kartais ne. Plauni grindis, dirbi virtuvėje, žiūri kartu filmą ar mėtai kamuolį. Tada vienas kitą prisijaukini, kaip kad Mažasis princas ir lapė. Palengva tampi pažįstamais, o po to draugais – sužinai apie šeimas, motinas, vaikus ir žmonas ir jie sužino apie tave. 

Šablonai neveikia

Žūtys tų, su kuriais Dievas suvedė, yra sunkiai ištveriamas dalykas. Pasak A. Andriašinos, per šiuos karo mėnesius ji neteko keliasdešimties draugų – ji turėjo jų kontaktus, pažinojo jų šeimas, gerbė už dvasios stiprybę, padorumą, išsilavinimą ir mokėjimą kovoti.    

A. Andriašina prie Donecko srities riboženklio
A. Andriašina prie Donecko srities riboženklio

„Nustojau dažytis žilus plaukus, nes tai mano sielvarto ženklas, jaudinuosi dėl karių beveik kaip motina. Ant rankinės nešioju juodą skarelę kaip gedulo priminimą – gedulo, kuris tapo nuolatiniu“, – sakė kapelionė. Labai sunku dalyvauti laidotuvėse, bet būtina. Labai sunku vykti į sužeistųjų ligonines, bet reikia. Labai sunku ištarti tinkamus žodžius, kurių visi laukia iš kapeliono: jie turi būti nuoširdūs, bet taip pat labai jautrūs ir atsargūs. Tai tarsi juvelyro darbas. Kartais sunku žinoti, ko Dievas laukia. Kita vertus, yra situacijų, kai ir pats karys nujaučia, jog už gyvybę jis turi būti dėkingas Aukštesnei jėgai. 

Pasak A. Andriašinos, per septynerius kapeliono darbo metus ji suprato, kokia priklausoma yra nuo Šventosios Dvasios: nei vienas pokalbis nėra toks pat. Šablonai neveikia. Situacijos nuolatos keičiasi. Kiekvienas susitikimas yra tarsi pirmas susitikimas. Tik nuolatinė malda ir pasitikėjimas Šventąja Dvasia leidžia suprasti, ką šią akimirką Viešpats nori pasakyti šiam vyrui, šiai moteriai.

Labai pravarčios trumpos maldos. Stovi, kalbi, valgai su kariu, su mediku, su vadu – bet kurioje situacijoje trumpai pasimelsk už jį. Kare reikia ne ritualų, o tikros maldos. Tai Dievas gelbsti, o mes tik tarnaujame, primena kapelionė. Mes tik galime padrąsinti, kad, pavyzdžiui, jei girdi sąžinės balsą – nes Dievas kalba per sąžinę – neužgniaužk jo, bet paprašyk: „Dieve, nutyrink mano širdį“.  

O ką kariuomenės kapelionas galėtų pasakyti civiliams? Kaip jie gali padėti savo artimiesiems, esantiems fronto linijoje? Pasak A. Andriašinos, ji visų pirma patartų būti gerais ir maloniais su žmonėmis aplinkui. Mylėti savo tėvus, vaikus, sutuoktinius, kaimynus. Nusišypsoti nepažįstamam žmogui parduotuvėje, mandagiai praleisti močiutę autobuse. Rūpintis gėlėmis. Nešiukšlinti laiptinėje. Paprastais gestais dauginti gėrį – ne tiek, kiek esame įpratę, bet daug daugiau. Kodėl? Kad, vieno kario žodžiais, kraštas būtų toks, kurį norėtųsi ginti. Kad visuomenė būtų tokia, į kurią norėtųsi grįžti. Svarbiausia čia ne politika, o žmonės. (RK / Vatican News)

 

2022 lapkričio 23, 15:45