Gazos vaikai klausia: „Kur mes toliau eisime?“
Šventosios Žemės kustodijos pranciškonas vienuolis Ibrahimas Faltasas apmąsto Gazos vaikų, kurie nuolat priversti išsikelti, yra supami netikrumo, kančias. Jis ragina pedagogus, šeimas ir visuomenes ugdyti naujas kartas tikroje taikos kultūroje, kviesdamas visus toliau tikėti, melstis ir siekti taikos.
Pasak pranciškono, nesibaigianti Gazos vaikų tragedija gali būti apibendrinta vienu klausimu: „kur mes toliau eisime?“ Šiuo šauksmu vaikas kreipiasi į savo tėvą, kai vėl yra priverstas palikti namų šilumą ir saugumą. Jau buvę priverstos ieškoti naujų vietų ir tariamai saugių prieglaudų, šeimos vėl ir vėl iškeldinamos. Prie mirties, skausmo ir nepritekliaus prisideda nuolatinė nesaugumo trauma. Didžiausią kainą moka vaikai. Juk pirmieji gyvenimo metai – tai laikas,, kai šeima, mokykla ir visuomenė perduoda vertybes, stabilumą ir suteikia augimo priemones, o Gazos vaikai savo pirmuosius metus išgyvena apsupti kančios, sunkumų ir baimės.
Vienuolis I. Faltasas rašo: „Kiekvieną dieną jaučiu, kaip svarbu suteikti mūsų vaikams ir jaunimui priemones, kurios leistų tikrai taikiai sugyventi. Tai reiklus įsipareigojimas, tačiau kartu ir naudingas, nes jis duoda konkrečių rezultatų: vaikai turi įgimtą gebėjimą atpažinti, kas gera, priimti skirtumus, o ne atmesti“. Pasak jo, į klausimą „Kur eisime toliau?“ Gazos ruožo tėvai neturi patikimo atsakymo. Jie patys neturi atsakymų į tai, kas drasko jų gyvenimus. Jie negali pažadėti vaikams, kad vyks į gražią vietą, nes juos supanti niokojimo banga jų žemėje paliko randus. Jie negali pažadėti, kad pagaliau ras saugumą ir pradės atgauti prarastą ramybę, palikdami neapykantą ir kerštą, nes su jais elgiamasi kaip su žmonėmis, kuriuos reikia perkelti kai tik kyla dar viena nauja smurto bangą.
Pranciškonas pastebi, kad naujoms Šventosios Žemės kartoms reikės didelio rūpesčio ir dėmesio, kad jos būtų ugdomos ir auklėjamos, kaip taikos moterys ir vyrai. Tai esminė ir sudėtinga pedagogų, šeimų, pilietinių visuomenių ir vyriausybių, kurios tiki taika ir jos tikrai trokšta, pareiga. Šiomis skausmingomis dienomis, kai į smurtą atsakoma dar didesniu smurtu, nelengva tikėti ir tikėtis, kad spiralė, tempianti gyvenimo grožį į blogio gelmes, gali būti sustabdyta.
Šventosios Žemės kustodijos brolis prisipažįsta, kad vis dėlto į šį klausimą – „Kur mes eisime toliau?“ – norėtų atsakyti su viltimi. „Norėčiau pasakyti tam vaikui ir visiems vaikams, kenčiantiems dėl suaugusiųjų neatsakingumo, kad košmaras baigėsi. Jog jie grįžta namo, pas savo artimuosius, kad vėl atrastų draugus ir mokytojus, žaidimus, knygas, pieštukus ir sąsiuvinius. Taip pat norėčiau pasakyti suaugusiesiems: košmaras baigėsi. Tad ir toliau tikėkime, melskimės ir vilkimės taikos“, – ragina brolis I. Faltas.
(DŽ/Vatican News)
