Patriarchas P. Pizzaballa. „Atsivėrė plyšelis – dabar reikia jį platinti“
Egipto kurorte Šarm el Šeiche netiesiogiai susitiko, tarpininkaujant Egiptui ir Katarui, Izraelio ir „Hamas“ derybininkai. Ant derybų stalo – vis dar gyvų įkaitų, paimtų į nelaisvę lygiai prieš dvejus metus „Hamas“ įvykdytame teroristiniame išpuolyje, išlaisvinimas ir žuvusiųjų kūnų sugrąžinimas, Izraelio kariuomenės atsitraukimas iš Gazos ruožo ir karinės operacijos, sukėlusios pasaulinį pasipiktinimą dėl tūkstančių civilių žūties, pabaiga, pereinamosios palestiniečių vyriausybės sukūrimas.
Pasak kardinolo P. Pizzaballa, po ilgo smurto ir aklos neapykantos laiko atsirado galimybė, kurios iki šiol nebuvo. Tarp žmonių, vietinėje žiniasklaidoje atsirado vilties ir optimizmo ženklų, nors ir labai rezervuotų, labai atsargių, nes visiems akivaizdu, kad neįmanoma greitai pereiti prie taikaus palestiniečių ir žydų sugyvenimo.
„Žodis „taika“ nėra lengvas, ji reikalauja laiko. Šio baisaus karo pabaiga dar nebus konflikto pabaiga, paliaubos dar nereikš taikos. Tačiau tai yra pirmas žingsnis, būtina prielaida žengti nauju ir kitokiu keliu“, – pažymi kardinolas P. Pizzaballa, vildamasis, kad abi pusės sugebės kažko atsisakyti dėl didesnio gėrio, kad, su tarpininkų ir tarptautinės bendruomenės spaudimo pagalba, bus žengti drąsūs žingsniai.
Spalio 5-ąją kardinolas P. Pizzaballa laišku kreipėsi į visus Jeruzalės lotynų patriarchato tikinčiuosius, kviesdamas prisidėti prie Leono XIV paskelbtos pasninko ir maldos už taiką dienos spalio 11-ąją.
„Visi žino apie Gazoje vykusius liūdnus dalykus. Nuolatinės civilių žudynės, badas, pakartotiniai žmonių perkėlimai, patekimo į ligonines ir medicininės pagalbos suvaržymas, higienos trūkumas, nepamirštant įkalintų prieš savo valią. Bet pirmą kartą žiniose pagaliau kalbama apie galimą naujo ir pozityvaus puslapio atvertimą, įkaitų žydų ir kai kurių įkalintų palestiniečių išlaisvinimą, bombardavimų bei karinės puolamosios operacijos nutraukimą. Tai pirmas svarbus ir ilgai lauktas žingsnis. Niekas dar neaišku, dar daug klausimų, į kuriuos reikia atsakyti, daug kas dar turi būti nuspręsta, neturime savęs apgaudinėti. Tačiau džiaugiamės, kad vis dėlto yra kažkas nauja ir teigiama“, – rašo Jeruzalės lotynų patriarchas. Pasak jo, konfliktas ir jo pasekmės, žaizdos, traumos dal ilgai bus ir Bažnyčios Šventojoje Žemėje gyvenimo, asmeninio ir bendruomeninio, dalis.
„Tačiau būtent dabar mes, kaip Bažnyčia, esame pašaukti pasakyti vilties žodį, savo žodynu, savo veiksmais ir gestais išdrįsti pasakoti istoriją, kuri atveria horizontus, kuri kuria, o ne griauna“, – priduria kardinolas. Pasak jo, katalikų bendruomenė Šventojoje Žemėje yra ne tam, kad pasakytų politinį žodį ar pateiktų strateginį įvykių vertinimą. Pasaulis jau yra pilnas panašių žodžių, kurie retai kada pakeičia realybę.
„Mums rūpi dvasinis žvilgsnis, padedantis tvirtai laikytis Evangelijos“, – rašo patriarchas P. Pizzaballa, pažymėjęs, jog neregėtas smurtas nusiaubė ne tik teritorijas, bet ir žmonių Šventojoje Žemėje ir visame pasaulyje sielas, sukrėtė jas ir pastatė priešais žmogaus suvokimą pranokstantį „nedorybės slėpinį“ (2 Tes 2, 7). Pyktis, kerštas, nepasitikėjimas, neapykanta, panieka pernelyg dažnai užvaldo mūsų pokalbius, užteršia mūsų širdis. Nėra lengva gyventi tikėjimu tokiu sunkiu laikotarpiu, atrodo, kad dramatiški įvykiai ir tikėjimo bei maldos gyvenimas yra toli vienas nuo kito, pasaulio ir žmonių gyvenime sunku įžvelgti Dievo buvimą. Iš tiesų galime suprasti, kad vien savo jėgomis neatsispirsime blogiui, kad būtina nenuleisti akių nuo Jėzaus, mūsų mokytojo ir Viešpaties, kuris pasirinko meilę, esančią ir dovana, ir atleidimu. Jis savo žaizdomis skatina ne keršyti, bet ištverti dėl meilės, nes galiausiai ji, o ne jėga atveria kitokio pasaulio galimybę. (RK / Vatican News)
