Ukrainiečiai mini Holodomoro aukas
Niekas nežino tikslaus aukų skaičiaus – sovietinis režimas naikino bei slėpė įrodymus, skaičius, parodymus tiek genocido metu, tiek vėlesniais dešimtmečiais. Tačiau aišku, kad aukų būta milijonai – kai kas mini penkis, kai kas – septynis milijonus ar dar didesnius skaičius. Tarp daugybės aukų – paprastų valstiečių šeimos, kurios buvo bado pasiglemžtos be didesnio rašytinio pėdsako. Kasdien jų mirdavo tūkstančiai; sunkiausias badmečio mėnesiais – dvidešimt trisdešimt tūkstančių per dieną. Geriausiu atveju mirusieji buvo paminimi kaimų ar bažnyčių laidojimo registruose, kurių, kaip minėta, sovietų režimas nesaugojo ir tyčia naikino. Vis tik Ukrainos Holodomoro atminties muziejus Kyjive pateikia vienaip ar kitaip išlikusių dokumentuotų aukų registrą – jame 852 510 žmonių vardai ir pavardės.
Holodomoro muziejus nurodo, kad tragedijos atminimas buvo išsaugotas diasporos bendruomenėse, prie to dažnai prisidėjo bažnytinės bendruomenės ir dvasininkai. 1933 m. rugsėjo 11 d. Ukrainos emigrantų Vokietijoje administratorius ir apaštališkasis vizitatorius t. Petras Vergunas surengė maldos už milijonus mirusiųjų iniciatyvą. 1933 m. spalio 29 d. Lvivo – tuo metu šis miestas ir didelė vakarų Ukrainos dalis priklausė Lenkijai – Šv. Jurgio katedroje melstasi už milijonus bado aukų, taip pat įvairiose kitose Galicijos regiono bažnyčiose. Šią iniciatyvą rėmė metropolitas Andrejus Šeptyckis, viena iš žinomiausių to laiko ukrainiečių figūrų.
1951 m. rugsėjo 11 d. didžiojo badmečio aukos paminėtos Niujorke. Pažymėtina, kad minėjime dalyvavo Jeilio universiteto profesorius Rafaelis Lemkinas, juridinės genocido sąvokos autorius. Panašia proga 1953 m. rugsėjo 20 d. R. Lemkinas perskaitė garsų pranešimą „Sovietinis genocidas Ukrainoje“.
Sovietų Sąjungos žlugimas atvertė naują istorijos puslapį Ukrainoje, kuri, tapusi nepriklausoma, taip pat pradėjo tirti sovietų įvykdytus ir slėptus nusikaltimus, statyti paminklus aukoms, 1998 m. nuspręsta ketvirtąjį lapkričio šeštadienį skirti specialiam Holodomoro aukų minėjimui. Dešimtys kraštų viešais pareiškimais ir įstatyminiais aktais pripažino Holodomorą genocidu.
„Mėginimai sunaikinti ištisas tautines, etnines, religines ar kalbines grupes yra nusikaltimas prieš Dievą ir pačią žmoniją, o už tokius nusikaltimus atsakingi asmenys turi atsakyti prieš teisingumą. XX amžius pažymėtas įvairių genocidų paliktais tragiškais pėdsakais: nuo armėnų iki ukrainiečių, nuo kambodžiečių iki Afrikoje ir Balkanuose įvykdytų genocidų. Tarp jų išsiskiria žydų tautos Holokaustas, Šoa“, – rašoma 2004 metų Bažnyčios socialinės doktrinos sąvade. (RK / Vatican News)
