Ukrainietės Sofijos istorija: paauglystė ir mokykla tarp pavojaus sirenų
Sofija atvyko į Romą su tėvais iš Ukrainos, iš Dnipro, regiono, besiribojančio su fronto linija, centro, trumpai viešnagei. Interviu Vatikano žiniasklaidai Sofija papasakojo apie savo gyvenimą ir mokslus mieste, dažnai bombarduojamame Rusijos, taip pat apie savo svajones dėl savo šalies ateities.
Sofija pasakoja, kad šiuo metu galima lankyti mokyklą arba mokytis namuose savarankiškai; mokytojai paaiškina medžiagą, o mokinys atlieka visas užduotis namuose. Mokytis namuose šiek tiek vieniša, smagiau eiti į mokyklą. Jei mokykloje pamokų metu suveikia pavojaus sirena, visi skuba į slėptuvę ir pasilieka ten, kol sirenos nustoja kaukti. Ypač baisu, kai paleidžiamos raketos, nes niekas nežino, kuo tai gali baigtis.
Vaikams teikiama įvairi pagalba, pavyzdžiui, slėptuvėje įrengti psichologo ir slaugės kabinetai, jei prireiktų medicininės pagalbos. Mergaitė pažymi, kad, apskritai kalbant, nėra blogai, bet problema ta, kad mažoka vietos ir ankštoka. Į slėptuves skuba visa mokykla, tačiau pamokos vyksta dviem pamainomis, kad visi mokiniai galėtų tilpti į priebėgą.
Sofija pasakoja apie savo laisvalaikį: po pamokų ruošia namų darbus ir ilsisi. Taip pat turi papildomų pamokų, groja pianinu, piešia. Ji dar neapsisprendė, kuo norėtų būti užaugusi, jai patinka menas – piešimas ir muzika, tačiau ji taip pat norėtų tapti programuotoja.
Paklausta, kaip jos nuomone karas veikia mokslus ir apskritai nuotaiką, mergaitė pažymi, kad ji – optimistė, kartais stengiasi šiek tiek atsitraukti nuo aplinkos ir leisti laikui viską spręsti – kas bus, tas bus. „Negaliu visko kontroliuoti: kai kuriuos dalykus galiu pakeisti, kitų – ne, todėl priimu juos tokius, kokie jie yra. Natūralu, kad tai veikia gyvenimą, nuotaiką ir emocijas. Ne viskas rožėmis klota. Būna akimirkų, kurios nėra itin malonios. Kartais labai sunku, kartais baisu... Na, kol gyvenu, tol gyvenu ir mėgaujuosi gyvenimu, kol galiu“, – sako Sofija. Ji stengiasi leisti laiką su savo artimaisiais ir užsiimdama tuo, kas jai labiausiai patinka, tai suteikia jai ramybę.
Pasak Sofijos, karas paveikė ir jos santykius su draugais – kai kurie išvyko į užsienį, bendravimas su jais dabar ribotas. Kai kurie artimi draugai šiek tiek atitolo, todėl sunku. Kartais ryšys su jais atsinaujina, kartais nutrūksta. „Stengiuosi kažkaip palaikyti su jais ryšį, kad jų nepamirščiau“, – sako Sofija.
Paklausta kaip įsivaizduoja Ukrainą, kurioje užaugs, Sofija tikisi, kad ateities Ukraina bus tikrai geresnė nei praeities Ukraina. Sofija viliasi, kad užaugę dabartiniai vaikai, kurie trokšta geresnės ateities ir kurių galbūt karas taip nepaveiks, padės šaliai vystytis taip, kad ji būtų dar geresnė nei anksčiau ir tai, kas vyksta dabar, niekada nepasikartotų.
(DŽ/Vatican News)
