Arkivysk. V. Kulbokas apie didžiausią Bažnyčios pagalbą Ukrainos žmonėms
„Ketveri tokio didelio karo metai yra labai ilgas laikas. O jo intensyvumas didėja. Peržiūrėjau statistinius duomenis: per ketverius metus Rusijos karinės pajėgos Ukrainos teritorijoje padidėjo maždaug keturis kartus. Raketų ir dronų atakų skaičius per šiuos metus taip pat padidėjo tris ar keturis kartus. JTO ir kitų organizacijų ataskaitose nurodoma, jog didėja civilių gyventojų aukų skaičius. Karo pradžioje dauguma žuvusių ar sužeistų civilių buvo okupuotose teritorijose arba netoli fronto linijos. Dabar didėja toli nuo fronto žuvusių ar sužeistų civilių skaičius. JTO nurodo, kad 35 % žuvusių ir sužeistų civilių yra visoje Ukrainos teritorijoje“, – sakė arkivyskupas V. Kulbokas „Vatican News“.
Daugiausia vieno smūgio aukų, priminė jis, buvo Ternopilyje, vakarų Ukrainoje, praėjusiais metais daug civilių žuvo Kyjive. Nuo atakų nukentėjo ir daugiau nei dvidešimt ambasadų, apaštališkoji nunciatūra praėjusią liepą taip pat patyrė nedidelę žalą. Tačiau, pavyzdžiui, po trijų atakų iš Azerbaidžano ambasados beveik nieko neliko, nors prezidentas A. Alijevas Rusijos valdžios institucijoms tiksliai nurodė, kur yra ambasada.
„Prieš keletą dienų kalbėjausi su gydytoju, atsidėjusiu pagalbai sužeistiesiems prie fronto linijos. Jis pasakojo, kad karo pradžioje, 2022–2023 m., sugebėdavo įrengti pagalbos punktus rūsiuose, namų ir pastatų apatiniuose aukštuose. Dabar, pasak jo, tai nebeįmanoma, nes kiekvienas pastatas yra atakuojamas. Priartėjus prie fronto linijos būtina kastis apie penkis ar šešis metrus po žeme, kad nepatektum į nuolatines dronų atakas. Labai sunku evakuoti sužeistuosius. Jis man pasakojo, kad kartais tenka laukti iki septynių dienų, kol pavyksta evakuoti sužeistąjį. Tuo pat metu labai šalta: temperatūra nukrito iki minus dvidešimties laipsnių, o tai turi labai rimtų pasekmių“, – tęsia apaštalinis nuncijus.
Panašiai kalbėjo vienas Raudonojo Kryžiaus atsakingasis – galimybės pristatyti humanitarinę pagalbą, įskaitant vandenį, maistą, vaistus, būtiniausius daiktus, labai sumažėjo, nes taikomasi į visus – karius, civilius, medikus, humanitarinės pagalbos darbuotojus, kunigus. Pasak apaštalinio nuncijaus, šiuo metu sunku įžvelgti, kaip išeiti iš šios prievartos, kuri, rodos, vis auga ir stiprėja. O juk Rusija yra JTO nuolatinės saugumo tarybos narė, atsakinga už taiką ir teisingumą, 1994 m. kartu su JAV ir Jungtine Karalyste pasirašiusi Budapešto memorandumą, užtikrinusį Ukrainos suverenitetą ir teritorinį integralumą, taip pat 2003 m. tarpusavio sienų pripažinimo sutartį, nekalbant apie Minsko susitarimus. „Nuolat kartoju, kad reikia labai daug maldos“, – pažymi nuncijus. Komentuodamas atsparumo pavyzdžius, arkivyskupas prisiminė neseną susitikimą tarpkonfesine moterų grupe, sugrįžusia iš kelionės Romoje, derinančią maldą ir humanitarinę pagalbą.
Jam paliko įspūdį jų konkretumas ir susitelkimas į tai, ką gali padaryti. Jei sužeistajam, civiliui ar kariui, reikia protezo, jos ieško protezo. Vaikus stengiasi nors kuriam laikui išvežti atostogų, kad ramiai išsimiegotų. Ir netgi pastebėjo, kad nenaudinga dabar kaltinti rusus – kas žino, ką pačios darytų esant tokioje politinėje sistemoje, girdint tokią propagandą – bet geriau koncentruotis į kažką teigiamą. Kaip ir daug kitų žmonių. Antai, vienas ambasadorius, pasak arkivyskupo, jam pasakojo, kad po eilinio naktinio – jie rengiami naktį, kad būtų pražūtingesni – bombardavimo atšaukė visus ryto susitikimus, bet pažvelgęs pro langą pamatė žmones pėsčiomis ar automobiliais skubančius į darbą. Jam tai buvo didelė pamoka. „Žmonės stengiasi matyti ne vien kančias. Priešingai, jie dėkoja Dievui už tai, ką gali turėti“, – pridūrė Šventojo Sosto diplomatas lietuvis.
„Norėčiau paraginti visus remti Ukrainą, pirmiausia dvasiškai. Tai reiškia maldą, humanitarinę pagalbą, solidarumą, širdies artumą“, – tęsė jis ir, cituodamas Leono XIV Pelenų trečiadienio homiliją, pabrėžė, kad galime pakilti iš pelenų. „Kokios yra perspektyvos šiandien?“. Mūsų užduotis, pažymi arkivyskupas V. Kulbokas, yra pastebėti, net ir dabar, vilties daigelius derybose, vykstančiose tarp Ukrainos ir Rusijos, padedant Jungtinėms Valstijoms ir kitoms šalims, nors šios derybos yra labai ribotos, susiduria su didžiuliais sunkumais. Bet kai labiau pasitikime Viešpačiu, dvasinėmis akimis sugebame matyti šiuos vilties ženklus netgi tarp visų šių pelenų ir žmonių piktadarybių, nepagarbos ir pasitikėjimo stokos.
Didžiausia pagalba, kurią Bažnyčia gali suteikti Ukrainos gyventojams, yra visų pirma dvasinė: padėti visiems, įskaitant ir jam pačiam, plačiai atverti akis, nesikoncentruoti tik į kasdien matomą ir patiriamą blogį, išlaikyti vilties kupiną žvilgsnį.
„Kuo daugiau vilties perduodama malda, artumu, patarimais, buvimu – tai labai svarbu – tuo labiau ji tampa dovana. Reikia nešti kitiems savo širdyse puoselėjamą viltį. Kaip sako kariuomenės kapelionai: „Mūsų užduotis yra nešti viltį kariams, nes dažnai mūšio lauke jos lieka labai mažai. Mūsų užduotis yra dovanoti žmogiškąsias ribas pranokstančią viltį“. Todėl, kartoju, mes visų pirma galime pasiūlyti šiuos du dalykus: maldą ir dvasinę viltį“, – kalbėjo arkivyskupas. (RK / Vatican News)
