Ukraina, nepalaužiama meilė: dingusių ir įkalintų asmenų šeimų istorijos
„Negaliu pasiduoti. Privalau kovoti už savo sūnų, nes tie, kurie buvo kartu su juo nelaisvėje ir kurie vėliau buvo paleisti, man pasakė jo žodžius: jis tiki, kad jo motina kovoja už jį“, - Valentina Ščerbyna, jauno studento Mykolos iš Chersono, šiuo metu kalinamo Rusijoje, motina, sakė Vatikano žiniasklaidai. Kai Mykola buvo išvežtas, jam buvo 21 metai; šiandien jam 24-eri. Valentina atvyko į Romą su beveik 30 žmonių delegacija, sudaryta iš pilietinių organizacijų, teikiančių paramą dingusių asmenų ir kalinių šeimoms, atstovų – tiek kariškių, tiek civilių. Vasario 18 d. delegacija dalyvavo bendrojoje audiencijoje Šv. Petro aikštėje, po kurios susitiko su popiežiumi Leonu XIV. Po audiencijos delegacijos nariai taip pat susitiko su kardinolu Matteo Zuppi, kurį popiežius Pranciškus paskyrė specialiuoju pasiuntiniu humanitarinei misijai Ukrainoje, siekiant paleisti karo belaisvius ir grąžinti Ukrainos vaikus į šeimas.
Valentina atstovauja asociacijai „Civiliai nelaisvėje“, kuri rengia iniciatyvas, skirtas didinti visuomenės informuotumą apie įkalintų civilių problemą. Tai antras jos vizitas Italijoje. Po susitikimo su kardinolu Zuppi ji tikisi konkrečios pagalbos, siekiant rasti veiksmingą civilių gyventojų grąžinimo būdą. Civiliai nėra keičiami, jie gali būti tik grąžinti, ir tai nutinka retai.
Jos viltis palaiko ir kartu atvykusio Oleho Muzlovo patirtis. Olehas yra Ukrainos karys, kuris Mariupolyje pateko į rusų nelaisvę. Jis buvo paleistas po trejų metų ir trijų mėnesių 2025 m. birželį, per belaisvių mainus. Paklaustas, kas jį palaikė nelaisvėje, jis nedvejodamas atsako: „Tik maldos“. Lilija Orel, atstovaujanti asociacijai „Pasmerkti, bet nepamiršti“, kurios sūnus vis dar yra kalinys, pasakoja, kad kartu su Kateryna, Oleho dukra, 2024 m. lapkritį Romoje, minint 1000 karo prieš Ukrainą dienų, jai pavyko kardinolui Matteo Zuppi įteikti sunkiai sergančių ar sužeistų karo belaisvių sąrašus. Tame sąraše taip pat buvo Olehas Muzlovas.
Oleho Litvynenkos sūnus buvo dingęs nuo 2022 m. birželio mėn. „Dvejus su puse metų jis buvo laikomas dingusiu, tada, atlikus DNR tyrimą, jo kūnas buvo identifikuotas. Aš jį palaidojau“, – pasakoja Olehas drebančiu, bet ryžtingu balsu, išreikšdamas meilę sūnui ir netekties skausmą. Visų dingusių ar įkalintų sūnų ir dukterų likimas jam artimas, šiuo metu Litvynenka dirba dingusių ir įkalintųjų atstovu organizacijoje „Veterans Hub Odesa“. Į jį kreipiasi dingusiųjų šeimos, o jis padeda juos surasti. Tai tėvo įsipareigojimas žuvusio sūnaus atminimui.
(DŽ/Vatican News)
