Iš kalėjimo – dirbti vienuolyne. Originalaus sprendimo istorija

Kalėjimas ir vienuolynas: dvi vietos, kurios, atrodytų, turi panašumų dėl grotų ir atsiskyrimo nuo pasaulio, tačiau pirmuoju atveju laisvės atėmimas skiriamas iš išorės kaip bausmė, o antruoju – visiškai priešingai –tai asmeninis laisvas pasirinkimas. Tokie apmąstymai ir susitikimas su Biankavilos vienuolyno klarisėmis Sicilijoje, tarp kurių gyvena sesuo Cristiana Scandura, žinoma kalėjimų sielovados darbuotoja, paskatino priimti sprendimą kiekvieną šeštadienio rytą siųsti dirbti į vienuolyną septyniolikmetį vaikiną, padariusį sunkų nusikaltimą. „Iš pradžių ši idėja sukėlė smalsumą, tačiau sulaukėme visų palaikymo ir tai tampa teigiama gyvenimo patirtimi“, –  Vatikano žiniasklaidai sakė jaunuoliu besirūpinanti bendruomenės pedagogė Simona Marciano.

Nuteistiems jaunuoliams įkalinimo bausmę galima pakeisti reabilitacijos programa, kurią sėkmingai įvykdęs nusikaltęs asmuo gali išvengti kalėjimo. „Paprastai rūpintis šiais jaunuoliais pavedama tokioms bendruomenėms kaip mūsų. Staiga jie netenka laisvės ir artimųjų, ir tai sukelia nusivylimą. Todėl kilo mintis palyginti šiuos jų jausmus su tais, kuriuos patiria savanoriškai pasirinkę atsiribojimą nuo pasaulio. Šiems jaunuoliams tai šokas“, – apie situaciją pasakoja pedagogė.

Pirmasis susitikimas tarp šios istorijos centre esančio vaikino ir vienuolyne gyvenančių vienuolių įvyko gruodžio 26 d. per pietus, kuriuos surengė sesuo Cristiana ir jos seserys. „Tai buvo susitikimas Šv. Stepono šventės proga, kupinas nuostabos tiek mūsų jaunuoliui, kuris nepažinojo tokios tikrovės, tiek vienuolėms, kurios akivaizdžiai nebuvo įpratusios prie svečių“, – tęsė pasakojimą pedagogė. Tada buvo pranešta apie sprendimą leisti jaunuoliui dirbti vienuolyno labui. Jis buvo labai smalsus, jį suintrigavo galimybė patekti į vietą, kur niekas kitas neįeina.

Pamažu  septyniolikmečiui vienuolyno sodas, kuriame jis dirba kiekvieną šeštadienį, tapo sielos užuovėja. Pasak pedagogės, šios patirties rezultatas yra labai teigiamas, tai modelis, kurį galima pakartoti ir kitur: „Tai galimybė pasinerti į savo sielos gelmes“, – apibendrina ji. Vaikinas suvokia, kad gali pažvelgti į save, kad gali tylėti, kad ta tyla nėra našta, kad laukimas gali būti džiaugsmas, o ne laiko švaistymas, kad tuščio laiko nebūtinai reikia užpildyti. Jis mokosi, kad gera „būti“ ir atpažinti save toje būtyje, būti apsuptam žmonių, kurie gali praturtinti vingiuotą tavo paties tikėjimo kelią.

(DŽ / Vatican News)