„Neįteiktas diplomas“: paroda apie karo sugriautus Ukrainos studentų gyvenimus
Karas, siaubiantis Ukrainą jau ketverius metus, sugriovė daugybę gyvenimų, ypač daugelio jaunų žmonių, kurie turėjo kurti savo šalies ateitį. Vatikano žiniasklaidai Julija Kozankevič pasakoja, kaip gimė parodos idėja, kaip vedina tikėjimo ji kartu su kitais Ukrainos studentais sielvartą pavertė liudijimu, pristatydama šias istorijas visame pasaulyje. Jos žodžiuose atrandame ne tik žmogiškąjį tragedijos veidą, bet ir jaunosios kartos stiprybę, kuri, nepaisant didžiulių sunkumų, toliau tiki gyvenimu, meile ir ilgalaikės taikos viltimi.
Vakarų Ukrainoje Lvivo srityje užaugusi dvidešimt dvejų metų Julija šiuo metu tęsia magistro studijas Lenkijoje. 2023 m. sužinojo, kad jos vidurinės mokyklos klasės draugas dvidešimtmetis Dmytro žuvo fronte. 2020 m. jis išvyko studijuoti į Lenkiją, tačiau po trejų metų nusprendė grįžti į Ukrainą ir stojo ginti šalį, o po kelių mėnesių jis žuvo. Nuo tos akimirkos ji pradėjo su keliais draugais rinkti universiteto ir klasės draugų, žuvusių kare, istorijas, kalbėdamiesi su jų šeimomis. Tai buvo jauni žmonės, kurių viltys, aistros ir svajonės per anksti buvo sunaikintos karo, kurie po kelerių metų būtų prisidėję prie šalies atkūrimo, tapę profesoriais, verslininkais ir profesionalais.
„Šiame kare prarandame savo jaunimą, intelektualus ir būsimą valdančiąją klasę. Kartu su draugais iš akademijos surinkome keturiasdešimties studentų istorijas – nors iš tikrųjų jų yra daug daugiau. Deja, tai pasakojimai apie labai trumpus gyvenimus: jų svajones, vietas, kur jie žuvo, šalia jų veidai nuotraukose – jų šypsenos, jų akys, pilnos gyvybės“, – pasakoja Julija. Nuo 2023 m. ji aktyviai dalyvauja organizuojant parodas, kurių surengta daugiau nei šimtas Europos universitetuose, taip pat Azijoje, Afrikoje ir Amerikoje. Visas projektas laikosi savanorių dėka. „Norėdami surengti parodą savo universitetuose ar įstaigose, žmonės su mumis susisiekia, mes atsiunčiame medžiagą, o jie parodą parengia. Kasmet daugiau nei šimtas žmonių neatlygintinai bendradarbiauja, kad padidintų informuotumą apie tai, ką patiria Ukraina.“
Ji prisimena parodos pristatymą Nyderlanduose 2024 m. „Visiškai netikėtai mums buvo suteikta galimybė ją pristatyti keturiasdešimties olandų verslininkų grupei. Buvome tik dviese: aš ir mano draugė. Iš pradžių jaučiau tam tikrą atstumą, tačiau kai pradėjome pasakoti žuvusių jaunuolių istorijas, po vos penkių minučių visa salė – dešimtys vyrų ir moterų – apsiverkė. Jie matė, kad gyvenimas – tai ne tik gerovė ir komfortas: prireikus atsiranda jaunų žmonių, kurie yra pasirengę padovanoti didžiausią dovaną, kurią turi: savo gyvenimus. Stengėmės perteikti tiems verslininkams, kad jie taip pat yra pašaukti keisti pasaulį ir vis dar turi tokią galimybę. Mūsų jaunimas, kuris jau mirė, deja, tokios galimybės nebeturi. Man tai buvo neįkainojama patirtis: tai, kas kalba apie aukščiausius dalykus – gyvenimo vertę – gali paliesti kiekvieno žmogaus širdį“, – pabrėžia Julija.
Ji prisipažįsta, kad pasakoti apie šiuos žmones yra tarsi būti jų laidotuvėse: tą skausmą patiria vėl ir vėl. Tačiau šioje kelionėje nepaprastai svarbus yra tikėjimas. „Kiekvieną istoriją, kurią pasakoju, kiekvieną žmogų, su kuriuo kalbuosi, laiminu, už jį meldžiuosi ir prašau Dievo kalbėti per mane. Tikiu, kad kiekvienas krikščionis turi pašaukimą kalbėti apie Jėzų ir savo gyvenimu liudyti, kad Dievas yra gyvas. Tai, ką šiandien patiriame, sunku paaiškinti ir suprasti. Sunku suprasti, kodėl stengiamės nekalbėti apie neapykantą, o kalbėti apie meilę. Tai kyla iš Dievo, kuris sako: „Net jei mane nužudysi, aš tave mylėsiu, aš tau atleisiu“. Tai nesumenkina blogio, kurį daro Rusija, ir ji taip pat turės atsakyti už savo veiksmus, kiekvienas žmogus, kuris leidžia šiam blogiui egzistuoti, turės už jį atsakyti. Tačiau mūsų užduotis yra toliau dėkoti, mylėti ir atleisti: esame pašaukti kurti ir liudyti. Šiandien Ukraina atneša pasauliui didelę dovaną: liudijimą, kad jei būsite pasirengę už aukščiausias vertybes paaukoti viską, net ir tai, kas atrodo neįmanoma, gali tapti realybe. Mes esame ne tik žmonės, kurie prašo pagalbos: mes taip pat esame žmonės, kurie duoda. Ir jei pasaulis nori priimti mūsų gyvenimo, džiaugsmo, drąsos ir tiesos ieškojimų dovaną, mes pasiruošę ja pasidalyti“, – apibendrina parodos „Neįteiktas diplomas“ iniciatorė.
(DŽ / Vatican News)
