Ukrainietės istorija: karas atėmė mano sūnų, dabar esu visų mama
Kartais viltį įsivaizduojame kaip lengvą geresnės ateities svajonę, tačiau išgyvenant gilų skausmą viltis tampa gyvenimu, sąmoningu pasirinkimu toliau gyventi nepaisant nieko. Skausmas netampa neviltimi, kai pasidalini juo su kitu žmogumi. Lubovei, žuvusio ukrainiečių kario motinai, viltis atgimsta kaskart apkabinus iš fronto grįžusį karį, su meile ruošiant maisto siuntas, tariant paguodos žodį šeimai, nukentėjusiai nuo karo. Šiuose kasdieniuose gestuose susitinka meilė ir atmintis, perkeisdamos skausmą į dalijimąsi ir nematomą siūlą, tebesiejantį tuos, kas liko ir kas kovojo fronte.
„Sašunios atminimas“ – meiliai apie sūnų Oleksandrą Tymčenko sako Liubovė. „Tai taip sunku, bet stengiuosi neužsisklęsti savyje, stengiuosi būti naudinga kitiems. Mes nesame amžini, ir noriu, kad jo atminimas išliktų šviesus, orus ir garbingas po mūsų,“ – Vatikano žiniasklaidai sakė moteris.
Prieš karą Oleksandras nebuvo atlikęs privalomosios karinės tarnybos Ukrainoje, nes jam buvo skirta septynerių metų išlyga po to, kai jo vyresnysis brolis tragiškai žuvo būdamas 27 metų. Oleksandras studijavo Vinicos žemės ūkio universitete, bet po brolio mirties nusprendė padaryti pertrauką ir pradėjo dirbti su tėvu ūkyje. „Jis mėgo laukus, buvo labai geras vaikinas“, – sako Liubovė. Prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai, Oleksandras kartu su tėvu nusprendė tapti savanoriais kariuomenėje. Po kelių mėnesių buvo išsiųstas į pasienio su Baltarusija zoną, o vėliau į Krasnohorivką Donecko srityje. Jis patyrė kelio traumą, jam buvo atlikta operacija ir reabilitacija. Tačiau netrukus nusprendė grįžti, nes trūko karių.
Po kelių dienų buvo perkeltas į frontą, o vasario 28 d. Oleksandras žuvo. Išvakarėse paskambinęs tėvams, jis sakė, kad padėtis labai sudėtinga. „Mamyte, sėkmės, kad ir kas man nutiktų“. Tai buvo paskutiniai jo žodžiai. Nuo dronų atakos žuvusio Oleksandro kūnas buvo pargabentas namo. Liubovė negalėjo patikėti, kad tai iš tikrųjų įvyko, ir tik tada, kai pamatė ir palietė jo žaizdas, suprato, kad gyvybės nebegali būti. „Kiekviena mama niekada nenustoja laukti, nesvarbu, ar matė jį karste, ar ne. Nes pasaulyje nėra didesnio skausmo, nei laidoti savo vaikus“, – sako Liubovė.
2024 m. rugpjūtį Liubovė buvo pakviesta dalyvauti reabilitacijos „Tėvo Pijaus namų motinos“ projekte. Iš pradžių ji dvejojo, bet galiausiai ji apsisprendė ir nuvyko į Kyjivą. Dalyvaudama psichologinėse sesijose ir dalydamasi savo sielvartu su kitomis 16 motinų Liubovė rado jėgų judėti į priekį, išmoko gyventi iš naujo. Vėliau su grupe kitų motinų aplankė Vatikaną, susitiko su popiežiumi. Po kurio laiko įsitraukė į kitą projektą, kur susitikimuose su kitomis ji atrado didelę šeimą, besidalijančią tuo pačiu skausmu: „Mūsų žaizdos kraujuoja vienodai.“
Liubovė ir grupė moterų Zabolotnės kaime teikia pagalbą kariams: ruošia maistą, pakuoja reikalingus daiktus ir padeda kaip gali. Kartą karių iš fronto prašymu gamino žvakes, už kurias jie labai dėkojo. Kareiviai, nors ir nepažįsta nei jos, nei jos sūnaus, dažnai ateina jos aplankyti. Jie apsikabina ir verkia kartu: „Kiekviename vaikine matau savo vaikų atvaizdą ir myliu juos visus“. Ši drąsi mama ragina gedinčius neužsisklęsti savyje, nepykti, o gyventi pilnavertį gyvenimą, sakydama: „Mes visi čia esame laikini svečiai ir turime oriai įveikti šią kelionę, kad ir kokia sunki ji būtų“.
(DŽ / Vatican News)
