Ukrainietės motinos Olenos liudijimas
Olena neteko sūnaus policijos pareigūno Taraso Kovryko 2023 m. vasarį. Jis žuvo Bachmute, kur savanoriškai išvyko padėti kitiems. Trisdešimt penkerių metų Tarasas buvo gimęs Hlybokos kaime Vakarų Ukrainoje. Jis užaugo toli nuo motinos, nes ši buvo išvykusi dirbti į Italiją. Atlikęs privalomąją karinę tarnybą, įstojo į policiją, o 2014 m. dalyvavo operacijose Ukrainos rytuose. Grįžęs tęsė tarnybą teisėsaugoje.
Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, 2022 m. Tarasas buvo išsiųstas į Bučą, Irpinę ir Hostomelį vykdyti išminavimo operacijų. Savo akimis išvydęs karo siaubą, Tarasas pasikeitė. Jis suprato, kad nebegali likti nuošalyje. Nors turėjo žmoną ir aštuonerių metų sūnų, jautė atsakomybę padėti tiems, kurie buvo netekę visko, todėl savanoriškai išvyko į frontą. Kai motina dar mėgino jį atkalbėti, Tarasas ištarė žodžius, kuriuos Olena iki šiol nešiojasi širdyje: „Ne, ten aš būsiu daug naudingesnis“. Šiam apsisprendimui įtakos turėjo ir ankstesnė patirtis dirbant su našlaičiais Donecko srityje. „Tie vaikai neturi nieko“, – pasakojo Tarasas motinai, mėgindamas padėti jai suprasti savo sprendimą.
2023 m. vasario 14 d. motina ir sūnus kalbėjosi telefonu iki vėlyvos nakties. Tarasas žinojo, kad jo dalinys bus išsiųstas į Bachmuto apylinkes. „Mama, prieš dvi savaites čia atvyko du šimtai penkiasdešimt vyrų. Po savaitės gyvų liko tik penkiasdešimt“, – sakė jis Olenai. Kitą dieną Tarasas dar paskambino: „Važiuojame į fronto liniją. Pasikalbėsime šeštadienį.“ Tačiau skambučio motina jau nebesulaukė. Prasidėjo ilgos nežinios dienos. Nesulaukusi jokių žinių, Olena išvyko iš Italijos į Ukrainą. Ji ieškojo sūnaus ligoninėse ir stengėsi neprarasti vilties, manydama, kad jis galėjo būti paimtas į nelaisvę.
Per visas tas skaudžias laukimo dienas Olena taip pat kreipėsi į Raudonąjį Kryžių ir kartu su kitomis šeimomis dalyvavo susitikime su popiežiumi Pranciškumi. Ji meldėsi Baryje prie šventojo Mikalojaus relikvijų, prašydama, kad grąžintų jai sūnų – gyvą ar mirusį. Po kelių dienų motinos malda buvo išklausyta – rastas Taraso kūnas.
Šiandien Olena savo bendruomenėje yra įkūrusi asociaciją, vienijančią žuvusių karių motinas ir žmonas. Ji taip pat siekė, kad visi dvidešimt du Taraso bendražygiai, žuvę 2023 m. vasario 18 d., būtų apdovanoti valstybės apdovanojimais. Vėliau šie apdovanojimai jiems buvo suteikti po mirties.
Olenos širdyje ypatingą vietą užima šeimos, kurios vis dar laukia žinių apie savo artimuosius. „Dažnai galvoju apie motinas, kurios vis dar gyvena netikrumo būsenoje. Nėra žodžių šiam skausmui apsakyti, tu tiesiog išgyveni.“ Iš šios patirties kyla ir labai stiprus vienos motinos prašymas: „Prašau, nepalik manęs vienos. Paskambink man – man reikia pasikalbėti.“ Todėl Olena yra įsitikinusi, kad artumas, atmintis ir žmogiškumas turi didžiulę galią. (JS, Vatican News)
