Šventosios Žemės kustodas: visų ašaros yra tos pačios spalvos
Gazos Ruože padėtis dramatiška. Vakarų Krante daugelis neturi darbo, ekonominė krizė slegia šeimas, todėl vis daugiau žmonių rimtai svarsto galimybę palikti savo žemę. Šiame kontekste pasaulis turi išgirsti Leono XIV raginimą kurti „beginklę ir nuginkluojančią“ taiką, sakė kunigas pranciškonas. Ginklų ir karo kelias negali suteikti nei tikros taikos, nei tikro saugumo. Teisė į saugumą yra pamatinė visų žmonių teisė, tačiau jos neįmanoma patikimai užtikrinti smurtu. Vienintelis kelias – per politiką, diplomatiją ir dialogą. Tai sunkus ir daug laiko reikalaujantis kelias, tačiau tik jis gali atvesti prie teisingos ir neginkluotos taikos.
Kalbėdamas apie Šventojo Sosto nuo seno remiamą dviejų valstybių sprendimą Izraelio ir Palestinos konfliktui, kun. Ielpo pripažįsta, kad šiandien jis gali atrodyti beveik neįgyvendinamas. Vis dėlto, kol nėra pasiūlyta kitos realios alternatyvos, būtent ši perspektyva lieka vienintelė, galinti atsižvelgti į abiejų tautų gėrį.
Šiandien nelengva būti krikščioniu Šventojoje Žemėje. Pasak kustodo, pirmiausia reikia išsaugoti širdį neužkrėstą neapykantos ir pagiežos virusu. Kunigas Francesco Ielpo savo, kaip Šventosios Žemės kustodo, tai yra šventųjų vietų saugotojo, pareigas supranta ne vien kaip rūpinimąsi bažnyčiomis ar istorinėmis vietomis. Saugoti reikia ir „gyvuosius akmenis“ – krikščionių bendruomenę, o pirmiausia žmonių širdis, kad jos liktų atviros Evangelijai. Evangelijos kelias gali atrodyti silpnas ir net pralaimintis, tačiau krikščioniui tai Kryžiaus kelias, kuris galiausiai veda į pergalę.
Kunigas prisipažįsta, kad Šventosios Žemės kustodo tarnystė pasirodė esanti sunkesnė, nei jis įsivaizdavo ją priimdamas. Jam įsiminė Jeruzalės lotynų patriarcho kardinolo Pierbattista Pizzaballa laiškas, jam atsiųstas paskyrimo proga. Kardinolas perspėjo, kad laikui bėgant jis vis labiau suvoks šios tarnystės sunkumą, tačiau kartu atras ir šventųjų vietų malonę. Praėjus metams nuo paskyrimo, kustodas sako galįs patvirtinti šių žodžių teisingumą. Didėja iššūkiai, atsakomybė, o kartu ir bejėgiškumo jausmas, nes neįmanoma išspręsti visų problemų, tačiau drauge stiprėja suvokimas, kad jį palaiko žmogų pranokstanti malonė.
Nepaisant labai didelio susipriešinimo, kunigas pranciškonas mato ir kitą tikrovę. Tiek tarp izraeliečių, tiek tarp palestiniečių yra žmonių ir organizacijų, ieškančių kitokio kelio. Kustodija susilaukia solidarumo ženklų ir iš žydų, ir iš musulmonų. Šiandien tokie solidarumo gestai reikalauja drąsos, nes taikos ir sambūvio siekiantis žmogus rizikuoja būti nesuprastas, jo žodžiai ir veiksmai gali būti klaidingai interpretuoti ar politiškai išnaudoti. Kustodas taip pat perspėja dėl pavojingų apibendrinimų. Smurto veiksmų, neteisybės ar konkrečių politinių sprendimų kritika negali pavirsti antisemitizmu. Tai, pasak kunigo Ielpo, būtų dar viena tragedija jau vykstančios tragedijos fone. Reikia mokėti skirti konkrečius veiksmus nuo visos tautos ar religinės bendruomenės ir sugebėti matyti, kad vis dėlto egzistuoja nuoširdus bendro gyvenimo troškimas.
Kunigas pranciškonas ypač kreipiasi į tuos, kurie gyvena toli nuo šio karo tikrovės, ir prašo nepasitenkinti socialinių tinklų žinutėmis ar laikraščių antraštėmis, nes supaprastinta informacija gali tik dar labiau skatinti poliarizaciją. Norint susidaryti atsakingą nuomonę, reikia pastangų pažinti tikrovę. Kunigas Ielpo paminėjo atvejus, kai žmonės, netekę artimųjų abiejose konflikto pusėse, sugebėjo užmegzti tarpusavio ryšius suvokdami, kad „visų ašaros yra tos pačios spalvos“. Didelį skausmą patyręs žmogus natūraliai mato pirmiausia savo žaizdą, todėl pakelti akis ir pastebėti kito kančią, anot pranciškono, jau yra malonė ir stebuklas. Kunigas prisipažino, kad šiandien jis atsargiau vartoja žodį „dialogas“. Šiandien per anksti reikalauti, kad viena pusė pripažintų kitos pusės skausmą. Pirmasis žingsnis yra paprastesnis ir kartu sunkesnis – išklausyti. Šiandien dialogas – tai pirmiausia girdėti, ką sako kitas. Reikia išklausyti kito žmogaus skausmą, tikintis, kad vieną dieną ir jis bus pajėgus išgirsti tavo ar kieno nors kito skausmą.
Interviu pabaigoje kun. Francesco Ielpo pereina prie asmeniškesnio pasakojimo apie Šventąją Žemę. Iš daugybės šventųjų vietų jam ypač artimas Kafarnaumas. Tai vieta, kalbanti apie Jėzaus kasdienybę, artumą ir draugystę: čia Jėzus užėjo į Petro namus, išgydė jo uošvę, čia jis pasirinko draugus ir gyveno tarp jų. Šventosios Žemės kustodas prisipažįsta, kad būtent ši Šventosios Žemės vieta labai stipriai prabyla ir apie jo paties pašaukimą. (jm / Vatican News)
