Paieška

Vatican News

Popiežius uždarė Italijos eucharistinį kongresą. „Atraskime duonos skonį“

Sekmadienio rytą popiežius Pranciškus nuvyko į pietinės Italijos Materos miestą ir vadovavo rugsėjo 22–25 d. vykusio Italijos eucharistinio kongreso uždarymo Mišioms.

Popiežiaus homilija

Viešpats suburia mus prie savo stalo ir dovanoja mums save kaip duoną. Tačiau šio sekmadienio Evangelijos ištrauka mums sako, kad prie pasaulio stalo ne visada dalijamasi duona, ne visada skleidžiamas bendrystės kvapas, ne visada laužoma teisingumo duona.

Trumpai pažvelkime į tą dramatišką sceną, apie kurią Jėzus kalba savo palyginime: iš vienos pusės turtuolis, apsivilkęs purpuru ir ploniausia drobe, besipuikuojantis savo prabanga ir ištaigingai puotaujantis, iš kitos – vargšas, aptekęs votimis, gulintis prie vartų ir trokštantis bent trupiniais numalšinti alkį. Susidūrę su šiuo prieštaravimu, klauskime savęs: ką mus sako Eucharistijos sakramentas, krikščionio gyvenimo šaltinis ir viršūnė?

Visų pirma Eucharistija mums primena Dievo pirmumą. Palyginimo turtuoliui Dievas nerūpi: jis galvoja tik apie savo gerovę, tenkina savo poreikius ir mėgaujasi gyvenimu. Jis džiaugiasi savo turtais, yra apsvaigęs nuo pinigų, pasinėręs į tuštybę, jo gyvenime nėra vietos Dievui, nes jis garbina tik save. Neatsitiktinai neminimas jo vardas. Jis tik vadinamas turtingu, apibūdinamas tik būdvardžiu, nes jis prarado savo vardą, jam tapatybę suteikia tik jo turimos gėrybės. Ir šiandien susiduriame su tokia pačia liūdna tikrove, kai imame painioti tai, kas esame, su tuo, ką turime, kai vertiname žmones pagal jų turtus, titulus, užimamas pareigas ar dėvimus drabužius. Tai stabmeldžiavimas tam, ką turime ir kaip atrodome, kuris dažnai dominuoja šio pasaulio scenoje, bet galiausiai palieka tuščiomis rankomis. Juk šis Evangelijoje minima turtuolis taip ir liko be vardo. Jis yra niekas. Priešingai, vargšas turi vardą Lozorius, kuris reiškia „Dievas padeda“. Nepaisant skurdo ir atskirties, jis išsaugo savo orumą, nes gyvena su Dievu. Pačiame jo varde yra Dievo vardas. Dievas yra nepajudinama jo gyvenimo viltis.

Čia ir glūdi nuolatinis Eucharistijos iššūkis mūsų gyvenimui: garbinti Dievą, o ne save. Į centrą iškelti jį, o ne savo tuštybę. Atsiminti, kad tik jis yra Dievas, o visa kita yra jo meilės dovanos. Nes, jei garbiname save, uždūstame nuo savo mažumo; jei garbiname šio pasaulio turtus, jie mus užvaldo ir paverčia vergais; jei trokštame gražiai pasirodyti prieš kitus, imame švaistyti tai, ką turime, kol galiausiai gyvenimas pareikalauja už viską sumokėti. O priešingai, jei garbiname Viešpatį Jėzų, esantį Eucharistijoje, sugebame nauju žvilgsniu žiūrėti ir į savo gyvenimą, suprantame, kad esame daugiau verti už daiktus, kuriuos turime, ir už laimėjimus, kuriuos sugebame pasiekti; suprantame, kad mūsų gyvenimo vertė nepriklauso nuo to, kuo galime pasipuikuoti, ir ji nesumažėja, kai susiduriame su nesėkmėmis ir pralaimėjimais. Mes esame mylimi vaikai, Dievas mus laimina, jis mus apvilko grožiu ir nori mus išvaduoti iš kiekvienos vergijos. Įsidėmėkime – kas garbina Dievą, niekam nevergauja. Iš naujo atraskime šlovinimo maldą: ji mus išlaisvina ir grąžina mums Dievo vaikų orumą.

Eucharistija taip pat kviečia mus mylėti savo brolius ir seseris. Ši duona yra par excellence meilės sakramentas. Kristus aukoja save už mus ir prašo, kad ir mes darytume tą patį, kad mūsų gyvenimas taptų sumaltais kviečiais ir duona, kuri pamaitintų mūsų brolius ir seseris. Evangelijos turtuolis to nesugeba; jis ištaigingai gyvena ir kasdien puotauja, net nepastebėdamas tylaus vargšo Lozoriaus, kuris leisgyvis guli prie jo durų. Tik po mirties, kai Viešpats radikaliai pakeičia jo likimą, jis pagaliau pastebi Lozorių. Tačiau jau per vėlu: tarp jų žioji neperžengiama bedugnė (plg. Lk 16, 26). Pats turtuolis per savo žemiškąjį gyvenimą iškasė prarają tarp savęs ir Lozoriaus, o dabar, amžinajame gyvenime, tos prarajos neįmanoma panaikinti. Mūsų amžinoji ateitis priklauso nuo dabartinio gyvenimo: jei dabar kasame bedugnę tarp mūsų ir kitų žmonių, mes kasame kapo duobę savo ateičiai; jei dabar atsitveriame sienomis nuo brolių ir seserų, vėliau būsime įkalinti vienatvėje ir mirtyje.

Broliai ir seserys, skaudu matyti, kad šio palyginimo istorija kartojasi ir mūsų dienomis: kiek daug neteisybės, nelygybės, netolygaus žemės išteklių paskirstymo, galingųjų piktnaudžiavimo silpnųjų atžvilgiu, abejingumo vargstantiesiems. Bedugnė, kuri kas dieną kasama didindama atskirtį, negali palikti mūsų abejingų. Šiandien visi kartu turime skelbti, kad Eucharistija – tai naujo pasaulio pranašystė, tai Jėzaus artumas. Jis prašo mus atsiversti: abejingumas tevirsta atjauta, išlaidavimas – dalijimusi, egoizmas – meile, individualizmas – brolybe.

Svajokime apie tokią Bažnyčią – eucharistinę, susidedančią iš moterų ir vyrų, kurie laužo save kaip duoną visiems, išalkusiems švelnumo ir atjautos. Svajokime apie Bažnyčią, kuri klūpo prieš Eucharistiją ir šlovina duonoje esantį Viešpatį, bet taip pat moka su atjauta pasilenkti prie kenčiančiųjų žaizdų, pakelti vargšus, nušluostyti kenčiančiųjų ašaras, tapti vilties ir džiaugsmo duona visiems. Juk negali būti tikro Eucharistijos garbinimo be atjautos mūsų dienų lozoriams.

Broliai ir seserys, grįžkime prie Jėzaus, grįžkime prie Eucharistijos. Iš naujo atraskime duonos skonį, nes, kai esame išalkę meilės ir vilties, kai mus slegia gyvenimo sunkumai ir kančia, Jėzus tampa duona, kuri pamaitina ir gydo. Iš naujo atraskime duonos skonį, nes, nors pasaulyje ir toliau tebėra daug neteisingumo, Jėzus mums dovanoja save kaip duoną ir siunčia mus kaip brolybės, teisingumo ir taikos apaštalus. Iš naujo atraskime duonos skonį ir tapkime eucharistine Bažnyčia, kurios centre yra Jėzus – švelnumo ir gailestingumo duona visiems. Iš naujo atraskime duonos skonį, atsiminkime, kad, nors šis mūsų gyvenimas praeina, Eucharistija mums duoda prisikėlimo pažadą ir veda mus į naują nesibaigiantį gyvenimą.

Sekmadienio vidudienio malda

Tradicinė sekmadienio „Viešpaties angelo“ malda buvo kalbama ne vidudienį, bet Mišių pabaigoje, prieš palaiminimą. Popiežius visų pirma patikėjo Švenčiausiajai Mergelei Marijai Bažnyčią Italijoje, jos dabartį ir ateitį. Šia proga Pranciškus taip pat paminėjo dėl karo veiksmų ir smurto kenčiančius žmones – visų pirma Ukrainos ir Mianmaro gyventojus. „Mianmarą jau daugiau nei dvejus metus kankina rimti ginkluoti susirėmimai ir smurtas, dėl kurių nukentėjo ir buvo priversti palikti savo namus daugybė žmonių. Tegul Marija, Taikos Karalienė, paguodžia iškankintus Ukrainos žmones ir suteikia tautų vadovams valios stiprybės imtis iniciatyvų, kurios padėtų nutraukti karą.“

Popiežius priminė ir šį sekmadienį minimą Pasaulinę migrantų ir pabėgėlių dieną. „Atnaujinkime įsipareigojimą kurti ateitį pagal Dievo planą: ateitį, kurioje būtų gerbiamas kiekvienas žmogus; kurioje migrantai, pabėgėliai, perkeltieji asmenys ir prekybos žmonėmis aukos galėtų gyventi taikiai ir oriai. Dievo karalystė turi būti kuriama kartu su jais, nė vieno neatstumiant“, – sakė Pranciškus. (jm / Vatican News)

2022 rugsėjo 25, 12:07