Paieška

Pranciškus sveikino Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos narius Pranciškus sveikino Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos narius  (Vatican Media)

Popiežius: Jėzus pakeitė negalios prasmę

Balandžio 11 dieną popiežius Pranciškus priėmė akademikus, kurie priklauso Popiežiškajai socialinių mokslų akademijai. Jie susirinko į kasmetinę sesiją, kurios metu kalbėjo apie žmogišką negalios patirtį, apie jos socialinius veiksnius, apie rūpinimosi ir įtraukimo kultūrą, apie šiuolaikinių technologijų, įskaitant skaitmenines, potencialą, apie naujų ekonominių modelių būtinybę.

Tarptautinė bendruomenė padarė didelę pažangą žmonių su negalia teisių pripažinimo srityje. Daug šalių juda šia kryptimi. Matome teisingesnių ir žmoniškesnių visuomenių daigus. Tačiau kitur šis pripažinimas menkas ar netvirtas, o žmonių gyvenimą riboja ne vien pati negalia, bet ir kultūriniai, teisiniai, ekonominiai bei socialiniai veiksniai.

Žmogaus orumas, suprantama, yra šių diskusijų pagrindas. Bet pasitaiko, kad juo nepakankamai remiamasi ir tada išryškėja prieštara: kalbama apie žmogaus orumo principą, bet veikiama ne pagal jį. Bažnyčios doktrina yra aiški – asmenų su negalia orumas toks pat, kaip ir visų, negalia jo nepanaikina ir nesumažina. Kaip ir kiti, jie turi teisę į orų gyvenimą ir integralų vystymąsi. Šio principo negerbimas pakirstų visos žmonijos ateities perspektyvą. Turime suprasti, kad trapumas ir pažeidžiamumas yra ne vien asmenų su negalia, bet ir visų žmonių gyvenimo dalis, kaip ir šių ribų įveikimas.

Bažnyčia, pažymėjo popiežius, aktualizuoja Jėzaus rūpestį žmonėms su negalia, apie kurį skaitome įvairiuose Evangelijos epizoduose. Matome, kad Jėzus betarpiškai kreipiasi į žmones su negalia, liečia juos, užmezga ryšį su jais. Jis keičia jų negalios prasmę, įveda naują jos suvokimo perspektyvą: kiekviena žmogaus situacija yra kvietimas užmegzti ryšį su Dievu.

Deja, yra daug vietų pasaulyje, kur asmenys ir šeimos dėl negalios yra izoliuojamos ir išstumiamos į socialinio gyvenimo pakraščius. Tai matome ne vien neturtingiausiuose kraštuose, kur daugiausia žmonių su negalia, pasmerktų labai vargingam gyvenimui, bet ir ten, kur gerovės yra daugiau. Čia kartais negalia suvokiama vien kaip „asmeninė tragedija“, o žmonės su negalia – kaip svetimkūniai visuomenėje.

Išmetimo ir atskirties kultūra neturi sienų. Yra manančių, kad galima nustatyti kada gyvenimas vertas gyventi remiantis vien naudos ir funkciniais kriterijais. Toks mentalitetas gali atvesti prie sunkių silpniausių asmenų teisių pažeidimų, lemti didelę nelygybę ir neteisingumą, reguliuojamą pelno, sėkmės ir rezultatų logikos. Tačiau asmens su negalia orumas gali būti trinamas ir mažiau akivaizdžiu, klastingesniu būdu jo paties ir visuomenės akyse: tai tendencija savo egzistenciją suvokti kaip naštą sau ir savo brangiems artimiesiems. Asmuo neturi vertės, jei nebenaudingas, kaip kad senelis, arba dar nenaudingas, kaip dar negimęs vaikas. Vienam suteikiama „saldi mirtis“, eutanazija, o įsčiose tebesantis vaikas su negalia – abortuojamas. 

Su asmenų išmetimo kultūra reikia kovoti remiant įtraukimo kultūrą, stiprinant priklausymo visuomenei ryšius, jautimąsi atsakingais už kiekvieno gėrį, šalinant kliūtis naudoti pamatines teises ir laisves. Ekonomiškai išsivysčiusiuose kraštuose, nors sunkumų netrūksta, žmonės su negalia gali dalyvauti socialiniame gyvenime, dirbti, sportuoti. Neturtinguose kraštuose tai dar turi būti pasiekta su tarptautinės bendruomenės pagalba. Įtraukimas turi būti integralus – asmuo su negalia nėra vien pasyvus gavėjas, bet ir aktyvus veikėjas. Atpažinti kiekvienoje žmogiškoje būtybėje brolį arba seserį ir siekti socialinės draugystės nėra utopija. Kiekvienas žingsnis šia kryptimi – labai kilni artimo meilės išraiška, įskaitant pastangas akademinėje bendruomenėje, pažymėjo Pranciškus Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos nariams. (RK / Vatican News)

2024 balandžio 11, 14:32