Leonas XIV: „Nepalikime Viešpaties mūsų bažnyčių, namų ir gyvenimo išorėje“
Santa Maria della Rotonda šventovė yra visai netoli Kastel Gandolfo, popiežių vasaros rezidencijos Romos apylinkėse, kur Leonas praleido keletą pastarųjų dienų. Galima priminti, kad žodis „rotonda“ yra susijęs su apskritimo forma ir yra svarbi istorinė nuoroda. Kadaise Santa Maria della Rotonda vietoje stovėjo I amžiaus pabaigos romėnų imperatoriaus Domiciano vilos nimfėjus – nimfoms, gamtos dvasioms skirta vieta. Nimfėjai atitinkamai būdavo išpuošiami dekoratyviniais augalais, vandens latakais ir fontanais, simbolizuojančiais gamtos jėgas. Jie dažnai būdavo apvalios formos. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad beveik prieš tūkstantį metų ant Domiciano vilos nimfėjaus likučių iškilo Mergelei Marijai dedikuota bažnyčia, kurios pagrindinė erdvė išlaikė apvalią formą. Joje taip pat saugoma labai seniai iš Graikijos atkeliavusi Dievo Motinos ikona. Santa Maria della Rotonda yra viena svarbiausių Albano vyskupijos šventovių.
Jei visai neseniai, liepos 20 dieną, į Albano katedroje aukotas popiežiaus Mišias buvo pakviesti visi vyskupijos tikintieji, tai nedidelėje Santa Maria della Rotonda šventovėje didžioji tikinčiųjų dalis buvo Albano vyskupijos Caritas darbuotojai, savanoriai bei su vyskupijos vargstantieji: iš viso apie 110 asmenų.
„Kiekvienas iš mūsų ateina į bažnyčią šiek tiek pavargęs ir išsigandęs – kartais mažiau, kartais daugiau. Ir tuoj pat jaučiamės ne tokie vieniši, esame kartu ir priimame Kristaus Žodį ir Kūną. Taip mūsų širdys gauna gyvenimą, kuris pranoksta mirtį. Šventoji Dvasia, Prisikėlusiojo Dvasia, tyliai daro tai tarp mūsų ir mumyse, sekmadienį po sekmadienio, dieną po dienos“, – homilijoje Mišių dalyviams sakė popiežius.
Pasak jo, apvalios šventovės sienos tarsi sako, kad esame apglėbti Dievo, panašiai kaip ir Šv. Petro aikštėje, kitose senose ir naujose bažnyčiose. Iš išorės Bažnyčia, kaip ir kiekviena žmogiška tikrovė, gali atrodyti „kampuota“. Tačiau, kai įžengiame į ją, atsiskleidžia ir dieviška priėmimo tikrovė.
Joje mūsų skurdas, pažeidžiamumas ir ypač nesėkmės ar nuopuoliai, dėl kurių galime būti niekinami ir teisiami, dėl kurių kartais patys save niekiname ir teisiame, pagaliau įimami į švelnią Dievo jėgą, į nekampuotą ir besąlygišką jo meilę. Marija, Jėzaus motina, mums yra Dievo motinystės ženklas ir pranašystė. Joje mes tampame motina Bažnyčia, kuri gimdo ir atgaivina ne pasaulio galia, bet per meilės dorybę.
Popiežius Leonas XIV citavo daug ką galėjusius nustebinti Kristaus žodžius, skambėjusius sekmadienio liturgijoje: „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės“ (žr. Lk 12, 51).
„Bet kaip, Viešpatie? Tu taip pat? Mes ir taip jau jau turime per daug nesutarimų. Ar ne tu pats per Paskutinę vakarienę sakei: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę?““, – sakysime. Viešpats tada mums primins, kviesdamas nebijoti, kad jis duoda ramybę ne taip, kaip ją duoda pasaulis (žr. Jn 14, 27).
„Brangūs draugai, pasaulis mus pripratino taiką painioti su patogumu, o gėrį – su ramybe“, – sakė Leonas XIV. Todėl Viešpats sako, kad atėjo įžiebti žemėje ugnies ir taip norėtų, kad ji jau liepsnotų.
Galbūt mūsų pačių šeimų nariai, kaip perspėja Evangelija, ir netgi draugai nesutars šiuo klausimu. Kai kurie patars mums nerizikuoti, tausotis, nes svarbu gyventi ramiai, nes kiti nėra verti meilės. Jėzus, priešingai, drąsiai paniro į mūsų žmogiškumą. Štai „krikštas“, apie kurį jis kalba: tai kryžiaus krikštas, visiškas pasinėrimas į riziką, kurią apima meilė. Kai mes priimame Komuniją, maitinamės ir šia jo drąsia dovana.
Mišios maitina sprendimą nebegyventi vien sau ir nešti ugnį į pasaulį. Ne ginklų ugnį ir net ne žodžių, kurie kitus paverčia pelenais. Ne. Tai meilės ugnis, kuri pasilenkia ir tarnauja, kuri abejingumui priešpriešina rūpestį, o įžūlumui – švelnumą, tai gėrio ugnis, už kurią nereikia mokėti kaip už ginklus, ji dovanai atnaujina pasaulį. Visa tai gali turėti kainą: nesupratimą, panieką, net persekiojimą, bet nėra didesnės ramybės už jos liepsną mumyse, pastebi Šventasis Tėvas.
„Raginu jus neskirstyti kitų į tuos, kurie padeda, ir tuos, kuriems padedama, kurie, rodos, dovanoja, ir kurie, rodos, gauna, kurie atrodo vargšai ir tuos, kurie jaučia galintys pasiūlyti savo laiką, kompetenciją, pagalbą. Mes esame Viešpaties Bažnyčia, vargšų Bažnyčia, visi vertingi, visi subjektai, kiekvienas atneša unikalų Dievo Žodį. Kiekvienas yra dovana kitiems. Nugriaukime sienas. Dėkoju tiems, kurie kiekvienoje krikščioniškoje bendruomenėje dirba, kad palengvintų susitikimus tarp skirtingų kilme, ekonomine, psichine, emocine padėtimi žmonių: tik kartu, tik tapdami vienu Kūnu, kuriame net ir trapiausieji oriai dalyvauja, mes esame Kristaus Kūnas, Dievo Bažnyčia. Tai įvyksta, kai ugnis, kurią atnešė Jėzus, sudegina prietarus, nuogąstavimus ir baimes“, – sakė popiežius Leonas. Nepalikime, pasak jo, Viešpaties savo bažnyčių, namų ir gyvenimo išorėje. Priešingai, leiskime jam eiti pas vargšus ir tada patys susitaikysime su savo skurdu, kurio bijome ir neigiame, kai bet kokia kaina siekiame ramybės ir saugumo. (RK / Vatican News)
