Pirmoji Leono XIV knyga-interviu: „Kiekvienas turi savo vaidmenį“ (II)
Kokie yra tiltai, kuriuos politiniu, socialiniu, kultūriniu ir bažnytiniu požiūriu popiežius nori tiesti, klausė pokalbio dalyvė, priminusi pirmąją Leono kalbą, pasakytą tuoj po išrinkimo iš Šv. Petro bazilikos ložės.
„Pirmiausia, tiltai tiesiami pradedant dialogą. Vienas iš dalykų, kuriuos galėjau padaryti per pirmuosius kelis mėnesius, buvo užmegzti vienokius ar kitokius pokalbius, susitikti su pasaulio lyderiais iš tarptautinių organizacijų. Teoriškai Jungtinės Tautos turėtų būti vieta, kur sprendžiama daugelis šių klausimų. Deja, atrodo, kad visuotinai pripažįstama tai, jog Jungtinės Tautos, bent jau šiuo metu, prarado gebėjimą suvienyti žmones daugiašaliais klausimais. Daug kas sako, kad reikia užmegzti dvišalius dialogus siekiant išspręsti dalykus, nes daugiašaliame procese kyla įvairių lygių kliūčių“, – pastebėjo popiežius.
„Turime ir toliau priminti sau žmonijos potencialą įveikti smurtą ir neapykantą, kurie mus vis labiau skiria“, – sakė popiežius, pasak kurio, daug kalbama apie poliarizaciją, bet kone nieko nedaroma jai panaikinti. Taip pat reikia klausti apie gilias poliarizacijos priežastis. Nepretenduodamas į išsamumą, popiežius minėjo pandemiją, didžiulį skirtumą tarp paprastų dirbančiųjų ir turtingiausiųjų pajamų, aukštesnės prasmės apie žmogaus gyvenimą, šeimą, pačios visuomenės netekimą. „Jei prarastume šių vertybių prasmę, kas tada dar būtų svarbu?“ – klausė Leonas. Jei lieka tik milžiniško pelno siekis, tikrai atsidūrėme bėdoje.
„Sinodiškumas – tai požiūris, atvirumas, noras suprasti. Bažnyčioje tai reiškia, kad kiekvienas jos narys turi balsą ir vaidmenį, išpildomą per maldą, apmąstymus. Tai procesas. Jis gali vykti įvairiais būdais, bet ypač per dialogą ir pagarbą vieni kitiems. Suburti žmones ir suprasti tą santykį, tą sąveiką, kurti susitikimo galimybes – tai svarbus mūsų, kaip Bažnyčios, gyvenimo aspektas“, – atsakė popiežius, paklaustas apie sinodiškumą.
Kartais, anot jo, vyskupai ar kunigai gali pamanyti, kad „sinodiškumas atims iš manęs autoritetą“. Bet sinodiškumas yra susijęs ne su tuo, o taip pat gali būti, kad autoriteto suvokimas yra klaidingas.
„Manau, kad sinodiškumas yra aprašymas, kaip mes galime susiburti ir būti bendruomene bei siekti bendrystės būdami Bažnyčia, kuri didžiausią dėmesį skiria ne institucinei hierarchijai, o greičiau „mes kartu“, „mūsų Bažnyčia“ jausmui“, – sakė popiežius, pridurdamas, kad kiekvienas, – kunigai, pasauliečiai, vyskupai, misionieriai, šeimos – turi savo vaidmenį ir gali kažką duoti. „Mes ieškome būdų augti ir eiti kartu kaip Bažnyčia.“ Tai, beje, priešnuodis minėtai poliarizacijai.
„Manau, kad tai yra būdas spręsti kai kurias didžiausias problemas, su kuriomis susiduriame šiandieniniame pasaulyje. Jei klausysime Evangelijos, jei kartu ją apmąstysime ir jei stengsimės eiti kartu, klausydamiesi vieni kitų, mėgindami suvokti, ką Dievas mums sako šiandien, tai galėsime daug ko pasiekti“, – neabejojo popiežius, pridurdamas, kad sinodinis procesas prasidėjo anksčiau už paskutinį Vyskupų sinodą, ypač Lotynų Amerikoje. Tai nėra mėginimas Bažnyčią paversti demokratine vyriausybe, o ir šalių patirtis rodo, kad demokratija nebūtinai viskam suranda tobulą sprendimą. Turime gerbti ir suprasti Bažnyčios gyvenimą tokį, koks jis yra, ir sakyti: „Turime tai daryti kartu“. Tas buvo svarbu nuo Vatikano II susirinkimo laikų ir reikia dar daug ką nuveikti. (RK / Vatican News)
