Leonas XIV priėmė kard. R. Merry del Val gimines
Kaip savo sveikinimo kalboje paminėjo Leonas, tėvo, ispano diplomato, ir motinos anglės šeimoje 1865 metais Londone gimęs Rafaelis Merry del Val nuo mažumės susidūrė su skirtingomis kalbomis ir kultūromis, užaugo „kvėpuodamas visuotinimu“, o tai jį parengė tarnystei Šventojo Sosto diplomatijai labai sudėtingais ir sunkiais laikais.
Šventasis Tėvas priminė, kad tai Leonas XIII pasiuntė tuo metu dar itin jauną kunigą Rafaelį Merry del Val, gerai supratusį, kad bažnytinės diplomatijos pagrindas yra ištikima kunigiška širdis, savo talentus aukojanti Kristui ir misijai, į įvairias delikačias diplomatines keliones. Vos 35 metų amžiaus Rafaelis Merry del Val buvo paskirtas Nikėjos tituliniu arkivyskupu, o 1903 metais, būdamas 38 metų amžiaus, jau popiežiaus Pijaus X buvo pakeltas kardinolu ir paskirtas valstybės sekretoriumi. Kardinolas atliko svarbų vaidmenį ir Benedikto XV ir Pijaus XI pontifikatų metu.
„Bet jo jaunumas nebuvo kliūtis, nes Bažnyčios istorija moko, kad tikrasis brandumas priklauso ne nuo amžiaus, bet nuo tapatinimosi su Kristaus pilnatve (žr. Ef 4, 13)“, – pastebėjo Leonas, pasak kurio, kardinolo R. Merry del Val ištikimybės, diskretiškumo ir atsidavimo kelias padarė jį vienu iš svarbiausių XX a. popiežiškosios diplomatijos veikėjų. Antra vertus, pridūrė popiežius Leonas, kardinolas neapsiribojo darbu prie kabineto stalo, bet mokė katekizmo Romos Užtibrio kvartalo jaunuolius, klausė išpažinčių, buvo patikimas draugas. Jis mokėjo derinti diplomatinę tarnystę visuotinei Bažnyčiai su konkrečiu dėmesiu mažiausiems (žr. Pt 5, 2–3).
Leonas priminė, istorinę kardinolo R. Merry del Val sąsaja su vadinamąja „Nuolankumo litanija“, kurioje, tarp kitų dalykų, meldžiama laisvės nuo troškimo būti pripažintu, laisvės nuo reikšmingumo pagundos. Tai nuostata, kuri svarbi visiems turintiems atsakingas pastangas Bažnyčioje, įskaitant diplomatus. Kardinolas R. Merry del Val gerai tai suprato, nes vykdydamas svarbias misijas dažnai atsidurdavo dėmesio centre, bet žinojo, kad vienintelė tikra pergalė yra būti ten, kur Viešpats siunčia, ir daryti tai, ko jis prašo. Tik tokia ištikimybė, dažnai nematoma, išlieka ir duoda tikrų vaisių (Mt 6, 4).
Nuolankumo litanijoje taip pat meldžiama laisvės nuo noro būti patariančiajam ar priimtam, taip pat nuo baimės būti pažemintam. Šie maldavimai dar kartą pabrėžia, kad pirmoje vietoje turi būti ne asmeniniai interesai, ne įsitikinimas savo nepakeičiamumu, ne išorinis pripažinimas ir kuo didesnis matomumas, ne noras įtikti, o ištikimybė Viešpačiui, teikianti vidinę laisvę ir ramybę.
Pasak popiežiaus Leono XIV, kardinolo Rafaelio Merry del Val gyvenimą apibendrina dvi frazės. Viena jų jo vyskupiškas šūkis, pasiskolintas iš Abraomo lūpų – „Duok man asmenis, o turtus pasiimk sau“ (žr. Pr 14, 21). Savo testamente jis prašė, kad tai būtų vienintelis užrašas ant jo kapo, esančio Šv. Petro bazilikos kriptoje. Ne titulai ar svarbūs biografiniai faktai, tik ganytojo malda.
Kita frazė yra paskutinis maldavimas „Nuolankumo litanijoje“: „Kad kiti taptų šventesni už mane, o aš galėčiau būti toks šventas, kiek tik galiu.“
Čia išryškėja krikščioniškojo gyvenimo lobis: šventumas matuojamas ne lyginantis su kitais, o bendryste. Kardinolas suprato, kad turime siekti savo šventumo skatindami kitų šventumą, kartu eidami Kristaus link (žr. 1 Tes 3, 12–13). Tokia yra Evangelijos logika ir tokia turi būti popiežiaus diplomatijos logika: vienybė ir bendrystė, žinant, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas būti toks šventas, koks tik gali būti. (RK / Vatican News)
