Leonas XIV: sinodininė Bažnyčia yra tarnaujanti Bažnyčia
Popiežius Leonas visą sekmadienio mišių homiliją paskyrė raginimui iš naujo atrasti Bažnyčios slėpinį, svajoti apie sinodininę, t. y. nuolankiai tarnaujančią Bažnyčią, ir ją kurti. Bažnyčia, pasak Leono, yra ne paprasta religinė institucija, nei ji besitapatinanti su hierarchija ir jos struktūromis, o regimas ženklas Dievo ir jo plano suburti visus į vieną seserų ir brolių šeimą taip, kad taptume jo tauta.
Bažnytinės bendrystės slėpinys taip pat leidžia suvokti sinodinių komandų reikšmę – jos yra viso to, kas vysta Bažnyčioje, išraiška, kur santykiai būtų grindžiami ne galios, o meilės logika.
„Meilė yra svarbiausia Bažnyčios taisyklė: niekas nėra pašauktas vadovauti, visi pašaukti tarnauti; niekas neturi primesti savo idėjų, visi turime vieni kitų klausytis; niekas neturi būti atstumiamas, visi pašaukti dalyvauti; niekas neturi visos tiesos, visi turime jos nuolankiai ieškoti ir ieškoti kartu“, – pažymėjo Visuotinės Bažnyčios ganytojas Leonas pridurdamas, kad žodis „kartu“ išreiškia bendrystės Bažnyčioje pašaukimą. Krikščionys pašaukti per gyvenimą eiti kartu, o ne kaip vieniši keliautojai, pridūrė Leonas. Šventoji Dvasia mus ragina išeiti iš savęs, eiti link Dievo ir brolių, niekada neužsidaryti savyje – su visiems mums bendru Dievo vaikų orumu kurti vienybę, ragino Leonas primindamas savo pirmtako Pranciškaus kvietimą, išsakytą žinioje šių metų gavėniai.
Popiežius tęsė ėjimo kartu mintį pagal šio sekmadienio Šv. Mišių Evangelijos pasakojimą apie fariziejų ir muitininką. Jis atkreipė dėmesį, kad abu vos ne kartu užėjo į šventyklą melstis, bet ėjo atskirai. Tarp jų nėra jokio susikalbėjimo. Jie nuėjo tuo pačiu keliu, tačiau tai nėra ėjimas kartu. Vienas šventykloje užėmė pirmąją vietą, kitas pasiliko paskutinėje. Abu meldžia Tėvą, bet ne kaip broliai, jie niekuo nesidalija. Fariziejaus malda, kuria šis tariamai kreipiasi į Dievą, tėra veidrodis, į kurį jis žvelgia, teisindamas ir girdamas save. Jis yra apsėstas savojo „aš“. Beje, tai gali įvykti ir krikščionių bendruomenėje, pastebėjo popiežius pažymėdamas, kad mes turėtume žvelgti į muitininką. Turėtume su tokiu pat kaip jo nuolankumu pripažinti, kad ir mums, esantiems Bažnyčioje, reikia Dievo ir vieni kitų, kad galėtume vieni kitus mylėti, vieni kitų klausytis ir džiaugtis ėjimu kartu žinodami, kad „Kristus priklauso nuolankiesiems, įsiklausantiems į kitus, o ne tiems, kurie iškelia save aukščiau kaimenės“.
Pacitavęs popiežiaus šv. Klemenso I (97–101 m.) Laišką korintiečiams, popiežius Leonas patikino, kad sinodinės komandos yra bendrystėje gyvuojančios Bažnyčios įvaizdis.
„Šiandien noriu jus paraginti: padėkite mums suprasti, kad Bažnyčioje bet kokį skirtingumą esame pašaukti priimti kartu siekdami Dievo, kad imtume jausti kaip Kristus; padėkite išplėsti bažnytinę erdvę, kad ji taptų kolegiali ir svetinga“.
Pasak popiežiaus Leono, tai padės su pasitikėjimu ir nauja dvasia įvertinti Bažnyčios gyvenime patiriamą įtampą tarp vienybės ir skirtingumo, tradicijos ir naujumo, autoriteto ir dalyvavimo bei leisti, kad Dvasia ją perkeistų taip, jog ji nevirstų ideologiniu susipriešinimu ir kenksminga poliarizacija. Tai reiškia spręsti ne viską suniveliuojant, o leidžiant, kad Dvasia apvaisintų, suderintų ir nukreiptų į bendrą įžvalgą.
Būti sinodine Bažnyčia reiškia pripažinti, kad tiesa nėra turima, o ieškoma kartu, leisti, kad būtume vedami neramios ir Meilę įsimylėjusios širdies.
„Mielieji, svajokime apie nuolankią Bažnyčią, kurkime ją tokią, kuri nestovi kaip fariziejus, o pasilenkia, kad nušluostytų žmonijos kojas, Bažnyčią, kuri neteisia, kaip fariziejus muitininką, o tampa kiekvienam svetinga vieta, Bažnyčią, kuri neužsidaro savyje, o klausosi Dievo, kad gebėtų klausytis visų. Įsipareigokime kurti Bažnyčią, kuri būtų visiškai sinodinė, visiškai tarnaujanti, visiškai sužavėta Kristaus ir todėl siekianti tarnauti pasauliui.“
„Viešpats tesuteikia mums malonę būti įsišaknijusiems Dievo meilėje, kad gyventume tarpusavio bendrystėje ir kad kaip Bažnyčia būtume vienybės ir meilės liudytojais. (SAK / Vatican News)
