Popiežius: „Šventųjų gyvenimas buvo toks, kaip mūsų, bet jie leido jį perkeisti“
„Džiaugsmingas ir iškilmingas įvykis, kurį vakar šventėme, mums primena, kad Bažnyčios bendrystė apima visus tikinčiuosius, kiekvienoje erdvėje ir laike, visų kalbų ir kultūrų, suvienydama mus kaip Dievo tautą – Kristaus Kūną ir gyvąją Šventosios Dvasios šventovę. Vyrai ir moterys, kuriuos vakar paskelbėme šventaisiais, yra mums šviesūs vilties ženklai, nes jie atidavė savo gyvenimus Kristaus ir brolių meilei“, – sakė Šventasis Tėvas.
Leonas visų pirma pasveikino armėnus. Pasak jo, vyskupas kankinys Ignacas Malojanas (1869–1915) iš tiesų buvo ganytojas pagal Kristaus širdį, sunkiu metu likęs su savo kaimene, pasirinkęs Viešpatį, kai jam, mainais už jo išsižadėjimą, buvo pasiūlytas gyvenimas ir laisvė. Anot popiežiaus, jis šiltai galvoja ir apie armėnų tautą, kuri akmenyse, kaip savo tvirto ir nepalaužiamo tikėjimo ženklą, išraižo kryžių. „Tegu naujojo šventojo užtarimas atnaujina tikinčiųjų uolumą ir atneša visiems susitaikymo ir taikos vaisius“, – linkėjo popiežius.
„Matome Papua Naujosios Gvinėjos žmonių gilaus tikėjimo atspindį šv. Petre To Rote (1912–1945), kuris mums pateikia įkvepiantį ištvermės ir tvirtumo pavyzdį Evangelijos tiesų skelbime ir tada, kai susiduriama su sunkumais ir iššūkiais, netgi grėsme gyvybei“, – tęsė Leonas, kalbėdamas apie drąsųjį katechetą ir kankinį, santuokos šventumo gynėją. „Tai mums labai blogas laikas ir mes visi bijome. Bet Dievas, mūsų Tėvas, yra su mumis ir mus saugo. Turime melstis ir prašyti jo, kad visada būtų su mumis“, – citavo popiežius naują šventąjį, pasitikėjimo Dievu išmėginimuose pavyzdį.
Popiežius kreipėsi į venesueliečius, kuriems kanonizacijos iškilmė buvo iš tiesų išskirtinė: net du šio krašto vaikai – José Gregorio Hernándezas Cisnerosas (1864–1915), gydytojas ir mokslininkas pasaulietis, ir Carmen Elena Rendiles Martinez (1903–1977), vienuolijos steigėja, buvo pripažinti šventaisiais.
Abu šventieji pasižymėjo herojiškomis dorybėmis. Visų pirma tikėjimu – jie leido Dievui veikti jų gyvenime ir tokiu būdu jų egzistencija, tokia pati, kaip ir kiekvieno iš mūsų, tapo naują šviesą skleidžiančiu žibintu. Jie liudijo ir vilties dorybę – jei pats Dievas yra mūsų amžinasis atlygis, mūsų pastangos ir kovos negali apsiriboti mažais, menkais ir trumpalaikiais tikslais. Jie praktikavo ir meilės, gimstančios iš dalijimosi priimta dovana, dorybę, leidžiančia rasti tikrąją gyvenimo prasmę, kreipiančia tarnauti ligoniams, vargšams ar mažiesiems. Visi esame pašaukti tokiam pačiam šventumui, pabrėžė Leonas.
Kreipdamasis į italų piligrimus, popiežius Leonas minėjo Dievo atjautą ligoniams ir atstumtiesiems liudijusią Vincentą Mariją Poloni (1802–1855), Gailestingumo seserų steigėją, ir seserį Mariją Troncatti (1883–1969), salezietę, dešimtis metų praleidusią tarp Ekvadoro indėnų, sujungusią misiją ir medicininę kompetenciją. Sesuo M. Troncatti iš tiesų liudija nenuilstančią ir nepasiduodančią artimo meilę, o s. V.M. Poloni panašiai ištvermingą tarnavimą vargšams maitino giliu eucharistiniu ir marijiniu pamaldumu.
Galiausiai Šventasis Tėvas paminėjo pasaulietį advokatą Bartolo Longo, išskirtinį Dievo malonės perkeistos širdies pavyzdį. Atsivertęs iš Dievui tolimo gyvenimo, jis paskyrė visas jėgas gailestingumo darbams dvasiai ir kūnui, per juos skleisdamas tikėjimą į Kristų ir meilę Marijai. Popiežius linkėjo, kad Pompėjų Dievo Motinos šventovė saugotų ir perduotų šv. Bartolo Longo, rožinio apaštalo, uolumą.
„Iš visos širdies rekomenduoju šią maldą visiems – kunigams, vienuoliams, šeimoms, jaunuoliams. Kontempliuodami Kristaus paslaptis su Marijos žvilgsniu, kasdien sugeriame Evangeliją ir mokomės ją praktikuoti“, – pridūrė Leonas.
„Mieli piligrimai, grįžkite į savo kraštus su dėkingumo kupina širdimi ir degdami troškimu gyventi kaip naujieji šventieji. Tegul jų užtarimas lydi jus, o jų pavyzdys įkvepia“, – meldė popiežius, suteikdamas visiems apaštalinį palaiminimą. (RK / Vatican News)
