Leonas XIV: atsiverkime naujajai Dievo Karalystės logikai
Pasak Leono, norėdami tapti atidžiais kitam, kiekvienam kitam visur, kur tik esame ir kur gyvename, turime šį nusistatymą ugdyti pirmiausiai šeimoje, kad galėtume jį konkrečiai įgyvendinti darbo, mokslo vietose, bendruomenėse, skaitmeniniame pasaulyje, visur, iki pat pakraščių liudydami Dievo švelnumą.
Pažymėjęs, kad neturto ir vargo užduodami klausimai įpareigoja visus, įskaitant tuos, kurie eina atsakingas pareigas visuomenėje, Leonas XIV homilijoje kreipėsi į valstybių vadovus, už tautų gyvenimą atsakinguosius, ragindamas juos išgirsti vargstančiųjų šauksmą.
Nebus taikos be teisingumo. Vargstantieji tai primena įvairiausiais būdais – migruodami, keldami balsus, kurie labai dažnai nuslopinami gerovės ir pažangos mito, kuris neatsižvelgia į visus, o dažniausiai užmiršta daugelį, palikdamas juos likimo valiai, pažymėjo Leonas XIV.
Popiežius dėkojo visiems labdaros darbuotojams, tarp kurių daug savanorių, kurie stengiasi pagerinti pačių vargingiausiųjų būvį, kartu juos drąsino labiau stengtis būti kritiška visuomenės sąžine, nes vargšų klausimas susijęs su krikščioniškojo tikėjimo esme – vargšai yra Kristaus Kūnas, o ne socialinė kategorija.
Popiežius priminė, kad paskutinieji Liturginių metų sekmadieniai kviečia žvelgti į žmonijos istoriją jos galutinės fazės perspektyvoje. Pranašas Malachijas mišių skaitinyje priartėjančioje Viešpaties dienoje mato naujų laikų pradžią. Ji pristatoma kaip Dievo šventykla, kurioje, patekėjus teisingumo saulei, vargstančiųjų ir nuolankiųjų viltys susilauks paskutiniojo ir galutinio Viešpaties atsakymo, kai nedorėlių darbai ir jų neteisybė, ypač pažeidžiamųjų ir vargšų atžvilgiu, bus išrauti su šaknimis ir sudeginti kaip šiaudai krosnyje.
Popiežius patikino, jog žinome, kad kylanti teisingumo saulė yra Kristus. Žinome, kad Viešpaties diena nėra tik paskutinioji istorijos diena, bet yra Karalystė, kuri per ateinantį Dievo Sūnų priartėja prie kiekvieno žmogaus. Šią karalystę paskelbia ir ją pradeda Jėzus. Todėl mokiniai neturi bijoti dramatiškų istorijos įvykių, pastarieji turi jiems padėti ištvermingiau liudyti ir suvokti, jog gyvas ir ištikimas yra Jėzaus pažadas, kad „nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris“.
Per visus raštus tarsi raudona gija eina pasakojimas apie Dievą, kuris visuomet palaiko mažesniuosius, našlaičius, svetimšalius, našles. O per jo sūnų Jėzų Dievo artumas pasiekia meilės kulminaciją. Būtent todėl Kristaus buvimas ir jo žodis yra džiaugsmas ir šventė – jubiliejus – labiausiai vargstantiems, nes jis atėjo „nešti gerąją naujieną vargdieniams ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (žr. Lk 4, 18–19).
Siekti Dievo karalystės reiškia gyventi troškimu žmonijos sambūvį paversti brolybės ir orumo erdve visiems, neatmetant nė vieno. Žinoma, visuomet už kampo tykojo pavojus gyventi it išsiblaškiusiems keliautojams, nesirūpinantiems galutiniu tikslu ir abejingiems visiems, kurie dalijasi ėjimu kartu. Švč. M. Marija, šlovinimo himne Magnificat primenanti Dievo apsisprendimus ir kalbanti už balso neturinčiuosius, tepadeda mums atsiverti naujajai Dievo Karalystės logikai, kad krikščionių gyvenime visuomet būtų Dievo meilė, kuri priima, atleidžia, sutvarsto žaizdas, paguodžia ir išgydo. (SAK / VaticanNews)
