Mišios už Pranciškų ir visus per metus mirusius vyskupus ir kardinolus
Sekmadienio, Vėlinių dienos, vakarą, po Mišių, aukotų Romos Campo Verano kapinėse, į Vatikaną grįžęs popiežius Leonas XIV aplankė Šv. Petro bazilikos kriptoje palaidotų popiežių kapus ir prie jų meldėsi.
Pradėdamas pirmadienio rytą aukotų Mišių homiliją popiežius Leonas priminė, kad būtent Pranciškus atidarė šiais metais švenčiamo Jubiliejaus Šventąsias duris. „Jubiliejus ir mūsų maldai už mirusiuosius suteikia ypatingą bruožą – dar labiau ją nuspalvina krikščioniškąja viltimi.“
Mišių Evangelijoje buvo skaitomas šv. Luko pasakojimas apie Emauso mokinių susitikimą su prisikėlusiu Kristumi. Šios vilties piligrimystės pradžioje buvo mirties patirtis, pačios baisiausios – smurtinės mirties. Nekaltojo nužudymas paliko mokinius nusivylusius ir praradusius viltį. „Kiek žmonių, kiek „mažutėlių“ ir šiandien patiria šios baisios mirties dramą! Dievas Tėvas to nenori. Todėl jis atsiuntė savo Sūnų, kad mus išlaisvintų. Tik jis turi amžinojo gyvenimo žodžius – su jauduliu šiandien tai išpažįstame čia, prie Šv. Petro kapo“, – sakė popiežius.
Evangelijoje pasakojama, kad vakarui atėjus Jėzus paėmė duoną į rankas, kurios buvo prikaltos prie kryžiaus, ištarė palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams. Jų akys staiga atsivėrė, širdyse pražydo tikėjimas ir nauja viltis.
„Tai nauja tikrovė – Prisikėlusiojo dovana ir malonė, Velykų viltis. Kaip prisikėlusio Jėzaus gyvenimas yra ne koks buvo anksčiau, o visiškai naujas, Dvasios galia sukurtas Tėvo, taip ir krikščionio viltis nėra tik paprasta žmogiška viltis, – kalbėjo Leonas XIV. – Tai viltis, kuri neapsiriboja žemišku horizontu, bet kyla aukštyn – į Dievą, į tą aukštį ir gilumą, iš kur patekėjo Saulė, atėjusi apšviesti tų, kurie vaikščiojo tamsoje ir mirties šešėlyje.“
„Mes, žinoma, liūdime, kai mus palieka artimas žmogus, – tęsė popiežius. – Mes piktinamės, kai žmogus, ypač vaikas, išplėšiamas iš gyvenimo dėl ligos ar, dar blogiau, dėl žmonių smurto. Kaip krikščionys esame pašaukti nešti su Kristumi šių kryžių naštą. Tačiau nesame liūdni kaip tie, kurie neturi vilties, nes net ir tragiškiausia mirtis negali sutrukdyti mūsų Viešpačiui priimti sielos į savo glėbį ir paversti mūsų mirtingą kūną, kad ir labiausiai sudarkytą, panašiu į savo šlovingąjį kūną.“
„Brangieji, mūsų mylimas popiežius Pranciškus ir broliai kardinolai bei vyskupai, už kuriuos šiandien aukojame Eucharistijos auką, šią naują velykinę viltį išgyveno, liudijo ir jos mokė. Tegul būna nuplautos visos jų sielų dėmės, ir jie tešviečia kaip žvaigždės danguje. O mus, dar keliaujančius žemėje, maldos tyloje tepasiekia jų dvasinis padrąsinimas“, – baigė homiliją Leonas XIV. (jm / Vatican News)
