Popiežius ir Konstantinopolio patriarchas paskelbė bendrą deklaraciją
„Pagal garbingų mūsų pirmtakų pavyzdį ir pildydami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus valią, ir toliau tvirtai žengiame dialogo keliu, meilėje ir tiesoje (žr. Ef 4, 15), link trokštamo visiškos bendrystės atkūrimo tarp mūsų seseriškų Bažnyčių. Žinodami, kad krikščionių vienybė yra ne vien žmogiškųjų pastangų rezultatas, bet dovana iš aukštybių, kviečiame visus mūsų Bažnyčių narius – dvasininkus, vienuolius, pašvęstuosius ir pasauliečius – nuoširdžiai siekti, kad išsipildytų Jėzaus Kristaus Tėvui skirta malda: „Tegul visi bus viena, kaip Tu, Tėve, esi manyje, o aš Tavyje... [...] kad pasaulis tikėtų“ ( žr. Jn 17, 21)““, – pabrėžiama popiežiaus ir patriarcho deklaracijoje.
Pasak Leono XIV ir Baltramiejaus, pirmojo ekumeninio susirinkimo Nikėjoje sukakties minėjimas tarnauja ne vien jo istorinės reikšmės pabrėžimui, bet ir atsivėrimui Šventajai Dvasiai, kalbėjusiai per Nikėją, grumiantis su šiandienos iššūkiais. Jie pripažįsta kliūčių buvimą visiškai bendrystei tarp krikščionių, tačiau dar labiau pabrėžia tą patį gelbstintį tikėjimą į Dievo Sūnų, tikrą Dievą iš tikro Dievo, įsikūnijusį, gyvenusį tarp mūsų, nukryžiuotą, prisikėlusį, vėl sugrįšiantį. Per Dievo Sūnaus atėjimą buvome įvesdinti į Šventosios Trejybės – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – slėpinį ir buvome pakviesti tapti, per Kristų ir jame, bei Šventosios Dvasios malone, Tėvo vaikais ir paveldėtojais.
„Esame įsitikinę, kad šios reikšmingos sukakties minėjimas gali įkvėpti naujų ir drąsių žingsnių vienybės link“, – rašo ortodoksų patriarchas ir popiežius, minėdami bendrą troškimą švęsti Velykas – šlovingą Viešpaties Prisikėlimą – tą pačią dieną, pažadėdami toliau tirti įmanomus sprendimus, vildamiesi, kad į šį procesą įsitrauks visi krikščionys.
Leono ir Baltramiejaus deklaracijoje primenama 1965 m. gruodžio mėnesio popiežiaus Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro istorinė deklaracija, o vis dar vengiančios į vieno ar kito pobūdžio dialogą įsitraukti Bažnyčios kviečiamos įsiklausyti į taikos, susitaikymo ir vienybės poreikį pasaulyje. Deklaracijoje pabrėžiama teologinio dialogo vertė, būtinybė jį tęsti, o Bažnyčios kviečiamos džiaugtis jo jau subrandintais vaisiais.
Krikščionių vienybės siekis apima ir taikos tarp tautų siekį, taikos dovanos meldimą ir kreipimąsi į tuos, kurie turi pilietines ir politines atsakomybes, kad darytų viską, jog karo tragedijos baigtųsi. Deklaracijoje dar kartą kategoriškai atmetamas religijos ir Dievo vardo naudojimas smurtui pateisinti.
Joje pabrėžiama, primenant Nostra Aetate sukaktį, autentiško tarpreliginio dialogo – tai ne sinkretizmas ar sumaištis – taip pat visų geros valios žmonių bendradarbiavimo dėl teisingesnio ir broliškesnio pasaulio, rūpesčio visa kūrinija, vertė. „Šventosios Dvasios dėka žinome ir patiriame, kad Dievas yra su mumis“, – rašo abu ganytojai, melsdami Dievo malonės kiekvienam žmonių šeimos nariui, kad, apaštalo Pauliaus žodžiais, „būtų paguostos visų širdys, kad, meile suvienyti, visi pasiektų supratimo pilnatvės turtus ir galėtų pažinti Dievo paslaptį – Kristų“ (žr. Kol 2, 2).
(RK / Vatican News)
