Popiežius Libane: taika – troškimas ir pašaukimas, dovana ir įsipareigojimas
Sekmadienio pavakare įvyko atskiri popiežiaus susitikimai su Libano prezidentu Josephu Aounu, parlamento pirmininku Nabihu Berri ir premjeru Nawafu Salamu. Pagal 1943 m. Nacionalinį susitarimą, Libano prezidentu renkamas katalikas maronitas, parlamento pirmininku – musulmonas šiitas, o premjeru skiriamas musulmonas sunitas.
Prezidentūros rūmų didžiojoje menėje popiežius pasakė kalbą, kurios klausėsi apie 400 asmenų – politikai ir dvasininkai, verslininkai ir kultūros veikėjai. „Palaiminti taikdariai! – Kristaus palaiminimo žodžiais popiežius kreipėsi į Libano visuomenės atstovus. – Man didelis džiaugsmas susitikti su jumis ir aplankyti šią žemę, kurioje „taika“ yra daug daugiau nei tik žodis – tai troškimas ir pašaukimas, dovana ir nuolat atvira statybų aikštelė.“
Toliau savo kalboje popiežius pasidalijo apmąstymais apie tai, ką reiškia būti taikos kūrėjais dabartinėmis labai sudėtingomis, konfliktinėmis ir neaiškiomis aplinkybėmis. Leonas XIV Libaną pavadino „bendruomenių bendruomene“, kurią vienija viena kalba. Popiežius patikslino, kad jis turi galvoje ne tik arabų kalbą, kuri daug prisidėjo prie kultūros sklaidos, bet visų pirma vilties kalbą, padedančią libaniečiams įveikti visus sunkumus, su kuriais jie susiduria, ir pradėti iš naujo.
Pirmasis taikdarių bruožas – bendros atsakomybės jausmas, sakė popiežius Libano vadovams ir visuomenės atstovams. Dabartiniu metu visame pasaulyje įsivyravo pesimizmas ir bejėgiškumas: žmonės, atrodo, nesugeba net paklausti savęs, ką daryti, kad pakeistų istorijos eigą. Svarbūs sprendimai priimami tik keleto galingųjų rate, dažnai jie nepaiso bendrojo gėrio, ir daugeliui tai atrodo tarsi neišvengiama lemtis. Todėl politiniai lyderiai, visi atsakingieji už visuomenės gyvenimą, materialinės gerovės ir kultūros kūrėjai niekada negali atsiriboti nuo savo žmonių – privalo su atsidavimu bei pasišventimu tarnauti savo tautai, kuri yra tokia turtinga savo įvairove, pabrėžė popiežius ir ragino Libano elito atstovus kalbėtis vilties kalba, į bendrą darbą įtraukiant daugybę po pasaulį išsibarsčiusių libaniečių, kuriuos su savo šalimi sieja meilės ryšiai.
Antrasis popiežiaus pabrėžtas dalykas – pasiryžimas susitaikinti. Žinoma, yra asmeninių ir kolektyvinių žaizdų, kurioms pagydyti reikia ilgų metų, kartais net ištisų kartų. Tačiau jei jos nebus gydomos, jei nebus siekiama išgydyti atmintį ir suartinti tuos, kurie patyrė skriaudas bei neteisybę, bus sunku susitaikinti. Taika yra daug daugiau nei visada trapi pusiausvyra tarp tų, kurie gyvena po vienu stogu. Taika – tai gebėjimas gyventi kartu bendrystėje, kaip susitaikinusiems žmonėms. Susitaikinimas ne tik leidžia mums gyventi kartu, bet ir moko dirbti kartu, petys į petį, siekiant bendros ateities.
Galiausiai popiežius pabrėžė trečiąją taikos kūrėjų savybę: jie drįsta pasilikti su savo žmonėmis, net jei tai reikalauja pasiaukojimo. Reikia drąsos ir įžvalgumo nebėgti iš savo šalies, kai ją užklumpa sunkumai, arba ryžtis į ją sugrįžti net tuomet, kai laukia sudėtingos sąlygos, reikalaujančios meilės ir atsidavimo. Žinome, kad netikrumas, smurtas, skurdas ir daugybė kitų grėsmių čia, kaip ir kitose pasaulio vietose, skatina jaunimą bei šeimas išvykti ir ieškoti laimės kitur. Libano atveju, žinoma, reikia pripažinti, kad šiuo metu labai svarbi yra po pasaulį išsibarsčiusių libaniečių pagalba. Tačiau dar svarbiau pasilikti tarp savųjų ir kasdien bendradarbiauti kuriant meilės ir taikos civilizaciją.
Tai iššūkis ne tik Libanui, bet ir visiems Artimiesiems Rytams. Ką daryti, kad ypač jauni žmonės nesijaustų priversti palikti savo žemę ir emigruoti? Kaip juos motyvuoti ne ieškoti ramaus gyvenimo kitur, bet tapti jo kūrėjais savo gimtojoje žemėje? Krikščionys ir musulmonai kartu su visomis kitomis religinėmis ir pilietinėmis Libano visuomenės grupėmis yra kviečiami prisidėti prie šio proceso ir stengtis pritraukti daugiau tarptautinės bendruomenės dėmesio savo padėčiai ir siekiams.
Galiausiai popiežius patikino, kad Bažnyčia supranta Libano padėtį, jo žmonių sunkumus bei troškimus ir remia šalies vadovų pastangas: „Būkite tikri, – sakė Leonas XIV, – kad aš ir visa Bažnyčia meldžiamės už jūsų sudėtingą tarnystę bendram labui.“ (jm / Vatican News)
