Popiežius misionieriams: padarykite iš Evangelijos duoną
Popiežius Leonas savo žinioje minėjo Jėzaus palyginimą, jog su Dangaus karalyste yra kaip su raugu tešloje (žr. Mt 13, 33), primindamas, kad tuo metu kiekvienos dienos tešlos gabalėlis buvo atidedamas, kad kitą dieną būtų sumaišytas ir išminkytas su nauja porcija miltų ir vandens, vėl viską įraugdamas. Pasak šv. Jeronimo, pati Bažnyčia yra toks raugas tautų istorijoje ir kultūrose, palengva ir kantriai jas keičiančiu iš vidaus. Pasak šv. Jono Auksaburnio, raugas prapuola tešloje, tačiau nepraranda savo jėgos ir ją visą perkeičia. Tokia yra visa atnaujinančio Kristaus jėga (žr. Apr 21, 5).
Taip nutiko ir Meksikoje, į kurią Evangelijos raugą atgabeno keli misionieriai ir įminkė jį į naujojo žemyno, dar nepažinusio Kristaus vardo, tešlą. Pasidėjo lėtas ir nuostabus procesas. Evangelija nesunaikino to, ką rado, bet perkeitė. Neįtikėtina žemyno tautų kalbų, simbolių, papročių ir vilčių įvairovė buvo minkoma su tikėjimu, o širdyse įsišaknijusi Evangelija sužydėjo išskirtinio grožio šventumo darbais. Šiame kontekste Dievas Bažnyčiai dovanojo tobulą įkultūrinto tikėjimo pavyzdį – Gvadalupės Dievo Motinos liudijimą, suteikusį didžiulį postūmį misijoms.
„Pirmieji evangelizuotojai – vyskupai, pranciškonai, dominikonai, augustinai ir jėzuitai – ištikimai darė tai, ko Kristus iš jų prašė. Ten, kur jie skelbė, klestėjo tikėjimas, o su juo – kultūra, ugdymas ir meilė. Šitaip po truputį tešla rūgdama kilo ir Evangelija tapo duona, galinčia numalšinti didžiausią žmonių alkį“, – rašo Leonas.
Jis priminė XVII amžiuje gyvenusį ispanų misionierių ir vyskupą Juaną de Palafoxą, dirbusį būtent Puebloje, kurioje vyksta Meksikos misijų kongresas. Šis ganytojas misiją suvokė kaip tarnystę raugo įminkymo darbą ir jis pats, pasak popiežiaus, kaip augustinų vyresnysis lankydamasis Puebloje, matė, kad tarp žmonių šio vyskupo atminimas tebėra gyvas.
Toks gilus pėdsakas, kurį paliko šis tėviškas ganytojas, ir dabartiniams ganytojams primena, kad valdyti turi reikšti tarnauti, kad autoritetas pagal Kristų tampa bendrystės ir vilties versme. Palaimintasis Juanas rodo, kad tikras misionierius ne užvaldo, bet myli. Jis dalijasi tikėjimu kaip duona, o ne tam, kad gautų kokios nors naudos – materialinės, galios, prestižo.
Dabartinė epocha yra tarsi malūnas, tarp kurio girnų patenka skurdo skausmas, susiskaldymai, naujų technologijų galimybės, taikos siekis – visa tai yra nauji miltai, kuriems reikia gero, o ne blogo raugo.
„Dėl to Viešpats kviečia jus, šiandienos misionierius, būti Bažnyčios rankomis, kurios į istorijos tešlą įmaišo Prisikėlusiojo raugą, kad viltis vėl galėtų iškilti“, – rašo popiežius, pabrėždamas misijos konkretumą. Nepakanka sakyti „Viešpatie, Viešpatie“ (Mt 7, 21). Reikia pasiryžimo savo rankomis minkyti tešlą, patiems tapti jos dalimi. Taip augs Dangaus karalystė – ne dėl jėgos ar skaičių, o dėl kantraus darbo tų, kurie tikėdami ir mylėdami kartu su Dievu išminko tešlą su raugu.
„Drąsinu visada būti misionieriais pagal dieviškąją Kristaus Širdį, vilties piligrimais ir taikos kūrėjais. Tegul Viešpats Jėzus padaro vaisingas visas jūsų iniciatyvas, o Šv. Gvadalupės Marija, Evangelizacijos Žvaigždė, telydi jus motinišku švelnumu, rodydama pas Dievą vedantį kelią“, – linki popiežius misionieriams Meksikoje. (RK / Vatican News)
