Popiežius Turkijoje: skatinkime pasaulio stabilumą, siekime teisingos taikos
Tiesiai iš Ankaros oro uosto popiežius atvyko į moderniosios Turkijos valstybės kūrėjo Mustafos Kemalio, vadinamo Atatiurku (Turkų tėvu), mauzoliejų. Po Pirmojo pasaulinio karo subyrėjus Osmanų imperijai, šis karininkas vadovavo judėjimui, 1923 m. sukūrusiam pasaulietinę modernią Turkijos Respubliką. Jo iniciatyva valstybės sostinė buvo perkelta iš buvusios imperijos sostinės Konstantinopolio į miestą arčiau naujosios valstybės vidurio – Ankarą.
Vizitas Atatiurko mauzoliejuje yra visų oficialių valstybinių vizitų protokolo dalis. Popiežiaus vardu prie Atatiurko kapo buvo padėtas gėlių vainikas; Leonas XIV pasirašė mauzoliejaus Aukso knygoje.
Iš mauzoliejaus popiežius atvyko į Turkijos prezidento rūmus, kur įvyko oficialus iškilmingas sutikimas su garbės sargyba, vėliavos pagerbimu ir 21 patrankos šūviu. Po to Leonas XIV privačiai susitiko su Turkijos Respublikos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu. Asmeniniam pokalbiui pasibaigus, popiežius pasakė pirmąją oficialią šios kelionės kalbą, kurios klausėsi į Turkijos prezidentūrą pakviesti vyriausybės ir parlamento nariai, verslo ir kultūros pasaulio atstovai, užsienio šalių diplomatai.
„Džiaugiuosi, kad savo pontifikato apaštališkąsias keliones pradedu jūsų šalyje. Ši žemė yra neatsiejamai susijusi su krikščionybės ištakomis ir šiandien ji kviečia Abraomo vaikus ir visą žmoniją į brolystę, kuri pripažįsta ir vertina skirtumus“, – kreipėsi popiežius į Turkijos prezidentą ir visuomenės elitą.
Popiežius paminėjo tilto, jungiančio Europą ir Aziją, simbolį, kuris pavaizduotas ir šios jo kelionės logotipe. Tas tiltas jungia ne tik Rytus ir Vakarus, bet ir pačią Turkiją su savimi, simbolizuoja jausmų ir vertybių darną, kurios suvienodinimas reikštų nuskurdimą. „Iš tiesų visuomenė yra gyva, jei ji yra pliuralistinė; būtent tiltai tarp jos skirtingų sielų daro ją pilietine visuomene“, – sakė popiežius, reikšdamas apgailestavimą, kad šiais laikais bendruomenės poliarizuojasi, draskomos kraštutinių pozicijų. Popiežius užtikrino, kad prie Turkijos vienybės kūrimo nori prisidėti ir krikščionys, kurie jaučiasi tikraisiais turkais. Taip juos apibūdino popiežius Jonas XXIII, buvęs apaštališkasis delegatas Turkijoje, kurį turkai vadina „turkų popiežiumi“ dėl gilios draugystės, siejusios jį su šia tauta. Nuo tų laikų Turkijos visuomenėje ir Bažnyčioje įvyko daug pasikeitimų, tačiau tie žodžiai vis dar yra labai aktualūs ir jie toliau įkvepia evangelinę logiką, kurią popiežius Pranciškus pavadino „susitikimo kultūra“.
„Tokioje visuomenėje kaip Turkijos, kur religija vaidina svarbų vaidmenį, labai svarbu gerbti visų Dievo vaikų – vyrų ir moterų, tautiečių ir užsieniečių, vargšų ir turtuolių – orumą ir laisvę“, – kalbėjo popiežius. Šiandien iš tiesų yra didelis iššūkis užtikrinti, kad žmogaus orumu remtųsi tiek šalių vidaus politika, tiek tarptautiniai santykiai. Reikia visiems bendradarbiauti, kad būtų ištiesinta vystymosi trajektorija ir atitaisyta jau padaryta žala žmonijos vienybei. Popiežius pabrėžė, kad šeima yra pirmasis socialinio gyvenimo branduolys. Turkų kultūroje šeima turi didelę reikšmę. Joje formuojasi gyvenimui visuomenėje būtini įpročiai ir pirminis, esminis jautrumas bendrajam gėriui. Šeimos gyvenime ypač aiškiai atsiskleidžia sutuoktinių meilės vertė ir moterų indėlis.
Popiežius savo kalboje Turkijos prezidentūroje paminėjo šios šalies vaidmenį siekiant tapti stabilumo veiksniu pasaulyje. Turkija yra svarbus tautų suartėjimo veiksnys, siekiant teisingos ir ilgalaikės taikos. Šiandien labiau nei bet kada anksčiau reikia žmonių, kurie skatintų dialogą ir jį praktikuotų su tvirtu ryžtu ir kantriu atkaklumu. „Dabar mes išgyvename labai konfliktinį pasaulinio gyvenimo etapą, kuriame vyrauja ekonominės ir karinės galios strategijos, kurstančios tai, ką popiežius Pranciškus vadino „trečiuoju pasauliniu karu dalimis“. Jokiu būdu negalima pasiduoti šiai tendencijai!“ Popiežius pabrėžė, kad ši destruktyvi logika atima išteklius iš kovos su badu ir skurdu, iš žmonių sveikatos ir kūrinijos apsaugos.
Šventasis Sostas, remdamasis tik savo dvasine ir moraline jėga, nori bendradarbiauti su visomis tautomis, kurioms rūpi visapusiška kiekvieno žmogaus ir visų vyrų bei moterų pažanga, – užtikrino popiežius ir kalbą Turkijos prezidentūroje baigė raginimu: „Tad eikime kartu tiesos ir draugystės keliu, nuolankiai pasitikėdami Dievo pagalba.“
Ketvirtadienio popietį įvyko paskutinis oficialus popiežiaus vizito Turkijos sostinėje momentas: susitikimas su vadinamojo Diyaneto – valstybinės institucijos, kuruojančios religinių bendruomenių reikalus – vadovu. Šią instituciją 1924 m. įkūrė Atatiurkas, paskelbdamas Turkiją pasaulietine respublika, kurioje islamas laikomas pagrindine šalies gyventojų religija, bet ne oficialia valstybės religija. Šiuo metu šiai institucijai vadovauja buvęs Stambulo muftijus. (jm / Vatican News)
