Leono XIV pratarmė naujam krikščioniško dvasingumo autoriaus leidimui
„Sunkus kelias, nes reikalauja eiti išsityrinimo, asketizmo, atsisakymo ir atsivertimo keliu mūsų giliausiame vidiniame pasaulyje, mūsų prote ir mintyse dar labiau, nei veiksmuose“, – priduria popiežius.
Šventojo Tėvo minimas brolis Prisikėlimo Laurynas gyveno XVII amžiuje – gimė apie 1614 ir mirė 1691. Po kelerių metų kareivio tarnystės itin žiauriame vadinamajame Trisdešimties metų kare įstojo į karmelitų ordiną ir didžiąją gyvenimo dalį pragyveno Paryžiaus vienuolyne. Būdamas paprastas brolis, be kunigo šventimų, keliolika metų dirbo vienuolyno virtuvėje, valė ir plovė jo patalpas, sveikatai nusilpus, pramoko batsiuvystės. Nepaisant tokio kuklaus gyvenimo, išsiskyrė vidiniu šventumu, paskatinusiu daug žmonių prašyti jo dvasinių patarimų. Vatikano leidyklos perleista br. Prisikėlimo Lauryno knygelė yra jo keliolikos neilgų laiškų ir atsiminimų apie keletą pokalbių su juos rinkinys.
Susidomėjimas šiuo autoriumi kilo popiežiui Leonui XIV prieš keletą savaičių, grįžtant iš kelionės Turkijoje ir Libane, paminėjus jį kaip vieną iš tų, kurie padarė, be šv. Augustino, įtaką jo dvasiniam gyvenimui. Pasak popiežiaus pratarmės, šis autorius padėjo jam suprasti, kaip galima pažinti bei mylėti Viešpatį.
Apaštalas Paulius ragino būti tokio pat nusistatymo kaip Jėzus Kristus ir jausti kaip jis (žr. Fil 2, 5). Taigi, derinti su Dievu ne vien mūsų elgesį, bet ir patį mūsų būdą jausti bei suvokti. „Šioje vidinėje erdvėje randame jo buvimą, meilų ir kaitrų, labai „kitokį“, ir visgi tokį artimą mūsų širdžiai“, – rašo Leonas.
Br. Lauryno aprašyta vienybės su Dievu patirtis, pristatyta kaip iš susitikimų, pokalbių, paslėptų dalykų, staigmenų, visiško savęs atidavimo susidedantis asmeninis santykis, primena didžiųjų mistikų patirtis, pirmiausia Teresės Avilietės, taip pat liudijusios artumą su Viešpačiu, tokį, kad net kalbėjo apie „Dievą prie puodų“. Ši patirtis rodo kelią, kuriuo visi gali eiti būtent todėl, kad jis yra paprastas ir kasdienis.
Kaip ir dauguma mistikų, taip ir br. Laurynas kalba labai nuolankiai, bet ir su humoru, nes gerai žino, kad kiekvienas žemiškas dalykas, net ir didingiausias ar dramatiškiausias, yra nedidelis palyginus su begaline Viešpaties meile. Todėl jis gali su ironijos gaidele pasakyti, kad Dievas jį esą apgavo, kai jis, šiek tiek pretenzingai stojęs į vienuolyną, kad esą kentėdamas aukotųsi ir išpirktų jaunystės nuodėmes, čia atrado džiaugsmo kupiną gyvenimą.
Einant br. Lauryno siūlomu keliu Dievo buvimas tampa vis artimesnis, užima mūsų vidinę erdvę, taip pat auga buvimo su juo džiaugsmas, sužydi malonės ir dvasiniai turtai, kasdienės užduotys tampa lengvos ir paprastos, nurodo popiežius Leonas. Pasak jo, su šviesiu tikėjimu per savo laiko, nemažiau smurtingo nei mūsų, sukrėtimus ėjusio XVII a. karmelito vienuolio raštai ir liudijimai gali būti įkvėpimo ir pagalbos šaltinis ir mums, trečiojo tūkstantmečio vyrams ir moterims.
Jie mums parodo, kad nėra aplinkybių, kurios galėtų mus atskirti nuo Dievo, kad kiekvienas mūsų veiksmas, kiekvienas užsiėmimas ir netgi kiekviena mūsų klaida įgyja begalinę vertę, jei jie išgyvenami Dievo buvimo akivaizdoje ir yra nuolat jam atiduodami.
Šiame nuolatiniame prisiminime apie Dievo buvimą telpa visa krikščioniška etika. Jis yra čia. Šis prisiminimas yra daugiau už paprastą atsiminimą, nes apima mūsų jausmus ir meilę, pranoksta bet kokį moralizmą ir bet kokį Evangelijos redukavimą į paprastą taisyklių rinkinį, mums iš tiesų parodo, kaip Jėzaus pažadėta, jog pasitikėjimo Dievu Tėvu patirtis jau čia, žemėje, tampa šimteriopu atlygiu.
„Patikėti save Dievo buvimui reiškia jau dabar paragauti rojaus“, – rašo Leonas apie br. Prisikėlimo Lauryno knygelę, kurią, beje, galima perskaityti ir lietuviškai. 2014 metais knygą „Dievo artumo praktika“, kaip serijos „Bibliotheca christiana“ dalį, išleido leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“. (RK / Vatican News)
