Popiežiaus katechezė: sulėtinkime žingsnį, pažvelkime artimui į akis
Žmogaus gyvenimas – tai nuolatinis judėjimas, nesibaigianti veikla. Šiandien visur iš mūsų reikalaujama greitai pasiekti rezultatus. Kaip suprasti šį mūsų gyvenimo aspektą Jėzaus Prisikėlimo slėpinio šviesoje? Ar ilsėsimės, kai pasieksime jo mums dovanojamą amžinąjį gyvenimą? Tikėjimas mums sako: taip, mes ilsėsimės, tačiau atilsis amžinoje Dievo ramybėje ir džiaugsme nereikš pasyvumo. Popiežius pridūrė ir kitą to paties klausimo aspektą: ar tos ramybės mes turime tik laukti, ar galime ja džiaugtis jau dabar?
Esame užsiėmę daugybe veiklų, kurios ne visada mus tenkina, kalbėjo Leonas XIV. Daug mūsų veiksmų yra susiję su praktiniais, konkrečiais dalykais. Turime daugybę įsipareigojimų, sprendžiame problemas, susiduriame su sunkumais. Tačiau turime atsiminti, kad ir Jėzus buvo įsitraukęs į žmonių gyvenimą, ne savęs gailėjo, bet priešingai – atidavė save iki galo.
Antra vertus, jei veiklos per daug, ji neteikia mums pilnatvės, bet tampa tarsi sūkuriu, kuris apsvaigina, atima ramybę, trukdo gerai išgyventi tai, kas iš tiesų yra svarbu mūsų gyvenime. Tada jaučiamės pavargę, nepatenkinti, iššvaistę savo laiką tūkstančiams dalykų, kurie nesuteikia mūsų egzistencijai prasmės. Kartais po veiklos kupinų dienų jaučiamės išsekę. Kodėl? Todėl, kad esame ne mašinos, bet turime širdį. „Netgi galime sakyti, kad mes esame širdis, – kalbėjo popiežius. – Širdis yra mūsų žmogiškosios prigimties simbolis, minčių, jausmų ir troškimų sintezė, mūsų asmenybės centras.“ Popiežius priminė evangelisto Mato užrašytus garsiuosius Jėzaus žodžius: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21). „Tikrasis lobis saugomas širdyje, o ne šio pasaulio seifuose, ne didelėse investicijose, kurios šiandien kaip niekad yra neteisingai sutelktos milijonų žmonių kraujo ir kūrinijos nuniokojimo kaina.“
Popiežius prašė savo klausytojų dažniau apie tai pamąstyti, nes tarp daugybės įsipareigojimų, su kuriais nuolat susiduriame, vis dažniau kyla pavojus pasimesti, nusivilti, prarasti prasmę. Turime žiūrėti į gyvenimą Velykų šviesoje. „Žiūrėti į gyvenimą kartu su Prisikėlusiu Jėzumi reiškia rasti kelią į žmogaus esmę, į širdį – į neramią žmogaus širdį“, – sakė Leonas XIV ir priminė šv. Augustino frazę: „Tu sukūrei mus sau, Viešpatie, ir nerami mūsų širdis bus tol, kol neras atilsio Tavyje“ (Išpažinimai I, 1, 1).
Nerimas yra ženklas, kad neplaukiame pasroviui, netvarkingai, be tikslo, bet mūsų širdis yra nukreipta į savo galutinį „sugrįžimą namo“. Tikrasis širdies tikslas yra ne šio pasaulio gėrybės, bet tai, kas gali tikrai numalšinti jos troškulį – Dievo meilė arba, tiksliau sakant, – Dievas Meilė. Šį lobį galime rasti tik mylėdami artimą – brolius ir seseris, tikrus žmones iš kūno ir kaulų, kurių buvimas šalia mūsų ragina mūsų širdis atsiverti. „Šalia esantis žmogus prašo tave sulėtinti žingsnį, pažvelgti jam į akis, pakeisti savo planus, galbūt netgi pakeisti savo kelionės kryptį“, – sakė popiežius.
„Brangieji, štai kur žmogaus širdies judėjimo paslaptis: ji turi sugrįžti prie savo būties šaltinio, džiaugtis laime, kuri neišnyksta ir nenuvilia. Neįmanoma gyventi nematant prasmės, kuri pranoksta atsitiktinumą ir tai, kas praeina. Žmogaus širdis negali gyventi be vilties, negali gyventi nežinodama, kad ji sukurta pilnatvei.“
„Jėzus Kristus savo Įsikūnijimu, Kančia, Mirtimi ir Prisikėlimu suteikė tvirtą pagrindą šiai mūsų vilčiai, – baigė katechezę popiežius. – Šlovinkime Viešpatį ir dėkokime jam už šią brangią dovaną.“ (jm / Vatican News)
