Taika – neginkluota ir nuginkluojanti. Popiežiaus žinia Pasaulinei taikos dienai
Popiežius primena, kad Prisikėlusio Kristaus sveikinimu „Ramybė jums“ jis kreipėsi į viso pasaulio tikinčiuosius ir geros valios žmones savo išrinkimo dienos vakarą. „Ir šiandien noriu tai pakartoti, – rašo Leonas XIV. – Kristus mums dovanoja beginklę ir nuginkluojančią, nuolankią ir atkaklią taiką. Kristus yra mūsų taika. Jo artumas, jo taikos dovana, jo pergalė atsispindi ištvermėje daugybės liudytojų, per kuriuos Dievo darbas tęsiasi pasaulyje, šviečia mūsų laikų sutemose.“
Popiežius rašo, kad jo paminėtas tamsos ir šviesos kontrastas yra ne tik biblinis vaizdinys, bet ir mūsų laikų patirtis – tai sukrečiantys išmėginimai, su kuriais žmonija susiduria dabartiniu istorijos metu. Tragiški mūsų dienų įvykiai rodo, kad, deja, pamiršti šviesą yra įmanoma. Tada prarandamas realizmas, tikima dalinėmis ir iškreiptomis pasaulio interpretacijomis, pasiduodama tamsai ir baimei. Šiandien nemažai žmonių sutinka su tokiomis pasaulio vizijomis ir įvykių interpretacijomis, kuriose nėra vilties, kurios yra aklos kitų grožiui, pamiršusios Dievo malonę, visada veikiančią žmonių širdyse, kad ir kaip jos būtų sužeistos nuodėmės.
Popiežius Leonas kreipiasi į visus žmones – tikinčiuosius ir netikinčiuosius. „Brangūs broliai ir seserys, visi – nesvarbu, ar turime tikėjimo dovaną, ar mums atrodo, kad jos neturime, – atverkime save taikai! Priimkime ją ir pripažinkime, nelaikykime jos tolimu ir neįmanomu dalyku. Taika yra ne tik tikslas, bet ir jau esanti realybė, ir į ją vedantis kelias. Nors taika susiduria su prieštaravimais tiek mūsų viduje, tiek išorėje, nors jai, tarsi mažai liepsnelei, gresia pasaulio audros, saugokime ją, nepamiršdami tų, kurie mums ją liudijo, atsimindami jų vardus ir istorijas.“
Šiandien yra nemažai žmonių, kurių širdys yra pasirengusios taikai, tačiau ne vieną iš jų apima bejėgiškumo jausmas, kai jie stebi vis neaiškesnius įvykius, kurie dedasi aplinkui. Jei taiką suvokiame tik kaip idealą, galiausiai liaujamės piktintis, kad jos realiame gyvenime taip ir nematome, arba kartais manome, kad taiką galima užtikrinti karo veiksmais.
Žinioje daug dėmesio skiriama dabartinei geopolitinei situacijai. Popiežius atkreipia dėmesį į sparčiai augančias karines išlaidas, kurios pateikiamos kaip neišvengiama reakcija į grėsmes. Šiandien nepakankamas rengimasis karui, nereagavimas į išpuolius, neatsakymas į smurtą laikomas nepateisinamu aplaidumu. Tokia logika, pasak popiežiaus, gerokai viršija teisėtos gynybos principą, skatina politinę pasaulio destabilizaciją, kuri kasdien tampa vis dramatiškesnė ir vis labiau nenuspėjama. Girdime raginimus didinti karines išlaidas, o su tuo susiję sprendimai motyvuojami kitų keliamu pavojumi. Iš tiesų atgrasymas karine jėga, ypač branduolinis atgrasymas, atspindi valstybių santykių neracionalumą – mėginimą juos grįsti ne teise, teisingumu ir pasitikėjimu, bet baime ir jėgos dominavimu. Popiežius mini ir kelis konkrečius faktus – 2024 m. karinės išlaidos pasaulyje buvo 9,4 % didesnės negu metais anksčiau ir sudarė 2,5 % viso pasaulio BVP.
Tie, kurie yra išrinkti eiti aukščiausias ir atsakingiausias politines pareigas, turi rimtai ieškoti taikių santykių tarp valstybių ir tarptautinių politinių bendruomenių atkūrimo būdų. Tai yra diplomatijos, tarpininkavimo ir tarptautinės teisės kelias, kurį, deja, šiandien paneigia vis dažnesni sunkiai pasiektų susitarimų pažeidimai. Taip pat matome labai pavojingą nesiskaitymo su viršvalstybinėmis institucijomis reiškinį. Dėl galios disbalanso tarp pasaulio galingųjų šiandien labiau nei bet kada pažeidžiamos žmogaus teisės ir negerbiamas žmogaus asmens orumas.
Kaip gyventi dabartiniais destabilizacijos ir konfliktų laikais? Kaip vaduotis iš blogio? – klausia popiežius Leonas. Reikia palaikyti kiekvieną dvasinę, kultūrinę ir politinę iniciatyvą, kuri remiasi viltimi. Tik gerumas nuginkluoja. Galbūt dėl to Dievas tapo kūdikiu. Niekas taip nerūpi žmogui, kaip jo vaikų gerovė. Popiežius prašo galvoti apie vaikus, apie jų ateitį, taip pat apie visus tuos, kurie yra silpni ir pažeidžiami kaip vaikai. Tegul rūpinimasis jų ateitimi sujaudina žmonių širdis. Šiandien labiau nei bet kada reikia parodyti, kad taika nėra utopija. Taika – tai visiems mums skirtas kelias, kuriuo norint eiti reikia dvasinių, kultūrinių ir politinių pastangų. Nevilčiai ir fatalizmui turime priešintis sąmoninga bendryste, atsakingu pilietiniu dalyvavimu ir teisingumo skatinimu. Krikščionys turi duoti pranašišką liudijimą, aiškiai atsiribodami nuo bet kokio mėginimo pateisinti karą, smurtą ar represijas. Gailestingumas, dėmesys kito kančiai ir vidinis išsilaisvinimas iš smurto apgaulės yra tikrieji taikos kelrodžiai.
Leonas XIV pabrėžia, kad šioje srityje iš visos Bažnyčios laukiama vaisingo pastoracinio kūrybiškumo. Tokių vaisių popiežius tikisi ir iš jau besibaigiančio Vilties jubiliejaus, kuris paskatino milijonus žmonių suvokti save kaip piligrimus ir pradėti savo širdies, proto ir gyvenimo nuginklavimą, tikint, kad Dievas įvykdys žmonijai duotą pažadą, apie kurį kalba pranašas Izaijas: „Jis išspręs ginčus tarp tautų, išspręs daugelio žmonių bylas; jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklius medžiams genėti. Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti. O Jokūbo namai! Ateikite, gyvenkime Viešpaties šviesoje“ (Iz 2, 4–5).
(jm / Vatican News)
