Popiežiaus katechezė: tik jei kalbamės su Dievu, galime ir kalbėti apie jį
Trečiadienio katechezę popiežius pradėjo primindamas žmogaus ir Dievo santykį iš esmės perkeitusius Jėzaus žodžius, kuriuos mums perdavė evangelistas Jonas: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15). Šį esminį krikščioniškojo tikėjimo teiginį mums primena konstitucija Dei Verbum: Jėzus Kristus radikaliai pakeitė žmogaus ir Dievo santykį.
Žiūrėdami į visą Šventąjį Raštą, sakė popiežius, iš pradžių matome tam tikrą nuotolį, nes Dievo ir žmogaus sandora visada yra asimetriška: Dievas yra Dievas, o žmogus yra kūrinys. Tačiau nuo Dievo Sūnaus įsikūnijimo sandora atsiveria savo galutiniam tikslui: per Jėzų Dievas mus padaro savo vaikais. Dievo Sūnaus trapus žmogiškumas kviečia mus tapti panašiais į jį.
Jėzaus žodžius, kuriais popiežius pradėjo trečiadienio katechezę – „Jus aš draugais vadinu“, – girdime ir Susirinkimo konstitucijoje Dei Verbum: „Apsireikšdamas neregimasis Dievas (plg. Kol 1, 15; 1 Tim 1, 17) iš didžios meilės prabyla žmonėms kaip draugams (plg. Iš 33, 11; Jn 15, 14–15) ir su jais kalbasi (plg. Bar 3, 38), norėdamas juos pakviesti ir priimti į savo bendrystę“ (DV, 3). Net ir kai dėl nuodėmės šis dialogas nutrūksta, Kūrėjas nenustoja bendrauti su savo kūriniais ir kartkartėmis sudaro su jais sandorą. Krikščioniškajame Apreiškime, kai Dievas, norėdamas mus pasiekti, įsikūnija savo Sūnuje, nutrūkęs dialogas galutinai atkuriamas. Ši sandora yra nauja ir amžina, niekas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės. Tad Dievo Apreiškimas yra panašus į draugišką pokalbį ir, panašiai kaip žmogiškojoje draugystėje, jame neturi būti tylos, bet jį turi palaikyti tikrų žodžių mainai.
Konstitucija Dei Verbum mums primena, kad Dievas nuolat mums kalba, pabrėžė popiežius. O tai, savo ruožtu, reikalauja, kad ugdytume gebėjimą klausytis, kad Dievo Žodis galėtų įsiskverbti į mūsų protus ir širdis. Mes taip pat esame kviečiami kalbėtis su Dievu, tačiau ne tam, kad pasakytume jam tai, ką jis jau žino, bet tam, kad labiau atskleistume save patiems sau.
Iš čia kyla maldos būtinybė, sakė popiežius Leonas. Malda – tai gyvenimas Viešpaties akivaizdoje ir draugystės su juo puoselėjimas. Tai pirmiausia įgyvendinama liturginėje ir bendruomeninėje maldoje, kur ne mes sprendžiame, kurių Dievo žodžių klausytis, bet jis mums kalba per Bažnyčią; tai įgyvendinama ir asmeninėje maldoje, kuri vyksta proto ir širdies gilumoje. Krikščionio dienoje ir savaitėje negali pritrūkti laiko, skirto maldai, meditacijai ir apmąstymams. Tik tada, kai kalbamės su Dievu, galime ir kalbėti apie jį.
Iš savo kasdienės patirties žinome, kad žmonių draugystės gali baigtis dėl kokio nors staigaus lūžio arba dėl to, kad nepuoselėjame santykių ir jie galiausiai nutrūksta. „Tad jei Jėzus mus kviečia būti jo draugais, stenkimės nepalikti šio kvietimo neišgirsto, – sakė popiežius Leonas. – Priimkime jį, rūpinkimės šiais santykiais ir atrasime, kad draugystė su Dievu yra mūsų išgelbėjimas.“ (jm / Vatican News)
