Paskelbta popiežiaus žinia Pasaulinės ligonių dienos proga
Kai 1992 m. Jonas Paulius II įvedė Pasaulinės ligonių dienos tradiciją, jis nurodė, kad šis minėjimas būtų švenčiamas vasario 11-ąją – Lurdo Dievo Motinos liturginio minėjimo dieną, ir kad pagrindiniai minėjimai kasmet vyktų vis kitoje garsioje šventovėje. Pirmasis Pasaulinės ligonių dienos minėjimas buvo surengtas 1993 m. vasario 11 d. Lurdo šventovėje Prancūzijoje.
Popiežius Leonas XIV savo žinioje, skirtoje jau 34-ąjį kartą švenčiamai Pasaulinei ligonių dienai, kviečia iš naujo pažvelgti į Jėzaus palyginimą apie gailestingąjį samarietį ir į šio palyginimo aktualumą mūsų dienomis. Pasak popiežiaus, tai pasakojimas, padedantis atskleisti tikrąjį krikščioniškosios artimo meilės grožį ir socialinį atjautos matmenį.
Visi esame girdėję evangelisto Luko užrašytą Jėzaus palyginimą apie gailestingąjį samarietį, tačiau reikia šį palyginimą vis iš naujo apmąstyti, teigia popiežius, ir šį kartą siūlo į jį pažvelgti iš popiežiaus Pranciškaus enciklikos Fratelli tutti perspektyvos. Šioje enciklikoje pabrėžiama, jog gailestingumas ir atjauta kenčiančiajam nėra vien individualios pastangos. Gailestingumas ir atjauta atsiskleidžia santykyje su kenčiančiu žmogumi, su tais, kurie juo rūpinasi, ir galiausiai su Dievu, kuris dovanoja savo meilę.
Mūsų laikų visuomenės gyvenimui labai būdingas skubėjimas, greitų rezultatų siekimas, kuriuos dažnai lydi abejingumas kitam žmogui, nesiskaitymas su juo. Dažnai nesugebame sustoti, įsižiūrėti ir pastebėti šalia esančių žmonių skausmo bei poreikių. Tuo tarpu Evangelijos samarietis sustojo. Pasak popiežiaus, šiuo palyginimu, kuris, beje, prasidėjo klausimu „Kas yra mano artimas?“, Jėzus moko mus ne tik atpažinti artimą, bet ir juo tapti – Jėzus mus moko sąmoningai apsispręsti mylėti.
Tikroji meilė visada skatina eiti pas kitą, priartėti ir prisiimti atsakomybę. Būti artimu reiškia ne įveikti fizinį ar socialinį atstumą, bet apsispręsti mylėti. Todėl krikščionis yra kviečiamas tapti artimu kenčiančiam žmogui, sekdamas Kristaus – tikrojo dieviškojo samariečio – pavyzdžiu. Tokia artuma – tai ne vien filantropija, bet tikras savęs dovanojimas; tai tapimas dovanos dalimi, peržengiant vien tik poreikių tenkinimo ribas. Tokia meilė kyla iš susitikimo su Kristumi, kuris paaukojo save iš meilės žmonijai.
Evangelistas Lukas pasakojime pabrėžia, kad samarietis, pamatęs pakelėje gulintį leisgyvį žmogų, jo pasigailėjo. Pasak popiežiaus, tuo norima pasakyti, jog atjauta yra jausmas, kuris skatina veikti ir virsta konkrečiais artimo meilės darbais. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad samarietis veikia ne vienas – jis kreipiasi į užeigos šeimininką, taip parodydamas, jog tikroji atjauta turi ir bendruomeninį, socialinį matmenį.
Remdamasis ir savo, kaip misionieriaus ir vyskupo Peru, patirtimi, popiežius rašo, kad daugybė žmonių – sergančiųjų šeimų nariai, kaimynai, sveikatos priežiūros darbuotojai, pastoracinės veiklos savanoriai – kasdien gyvena tokia samarietiška dvasia. Jų darbai liudija, kad gailestingumas tampa socialine tikrove, gimstančia iš santykių tinklo, o ne tik iš pavienių pastangų.
Popiežiaus laiške paminėtas ir dvigubas meilės įsakymas – mylėti Dievą ir artimą kaip save patį. Nors meilės kryptys skirtingos, jos neatskiriamos viena nuo kitos. Tikrasis Dievo meilės pirmumas reiškia, kad mylime artimą nesavanaudiškai, o savo meile artimui liudijame ir meilę Dievui. Tai, pasak popiežiaus Leono, padeda teisingai suprasti ir meilę sau – ne kaip savivertės grindimą sėkme ar statusu, bet kaip nuolankų pripažinimą to, kas esame Dievo ir kitų žmonių akivaizdoje.
Baigdamas savo žinią šių metų Pasaulinei ligonių dienai popiežius pabrėžia, kad tikrasis vaistas žmonijos žaizdoms gydyti yra broliška meile grindžiamas gyvenimo būdas. Popiežius Leonas XIV visus ragina puoselėti atvirą, drąsią, įsipareigojusią ir solidarią samarietišką laikyseną, kurios šaknys glūdi tikėjime į Jėzų Kristų. Tik tokios meilės įkvėpti tikintieji gali nuoširdžiai tarnauti kenčiantiesiems, žmonių ir likimo nuskriaustiesiems, ligoniams, pagyvenusiems žmonėms. (jm / Vatican News)
