Leonas XIV apie valdymo dovaną draugijose: visų labui, laisvuose rinkimuose
Kiekviename socialiniame darinyje jaučiama būtinybė turėti tinkamus struktūras ir žmones, tvarkančius ir koordinuojančius bendrą gyvenimą. Pats žodis „valdyti“ reiškia, priminė graikišką žodžio etimologiją popiežius, „valdyti laivą“, „laikyti laivo vairą“. Tad galima būtų pasakyti, kad valdyti – tai suteikti bendruomenei tokią kryptį, kuri užtikrintų, kad bendruomenė būtų augimo vieta ją sudarantiems žmonėms. Taip pat ir Bažnyčioje.
Tačiau to nepakanka, Bažnyčioje valdymas nėra paprasta jos narių religinių poreikių koordinavimo funkcija. Kristus Bažnyčią įsteigė kaip savo visuotinio išganymo valios ženklą, Dievas norėjo Bažnyčios kaip vietos, kur visi ir bet kokio laikmečio žmonės gautų Atpirkimo vaisius ir patirtų naują gyvenimą, kurį mums padovanojo Kristus.
Šia prasme Bažnyčios prigimtis yra sakramentinė: ji, be abejo, turi išorinį ir institucinį matmenį su savo struktūromis, ir tuo pat metu yra veiksmingas bendrystės ženklas, per kurį dalyvaujame pačios Trejybės gyvenime. Tad Bažnyčios valdymas niekada nėra vien „techninis“ klausimas, jis visada turi būti orientuotas į tikinčiųjų dvasinį gėrį. Neatsitiktinai Paulius mini valdymą tarp Dvasios suteikiamų charizmų (žr. 1 Kor 12. 28). Šitaip reikia žvelgti ir į vadovavimą tikinčiųjų draugijoms ar bažnytiniams judėjimams.
Jiems dažnai vadovauja tikintieji pasauliečiai, tokiu būdu dalyvaudami Kristaus karališkojoje tarnystėje, gautoje per Krikštą. Tarnauti kitiems tikintiesiems ir bendruomenės gyvenimui jie skiriami per laisvus rinkimus, kuriuos reikia suprasti kaip bendruomeninės įžvalgos apraišką.
Iš to, kad bendruomenės nariai kai kuriuose savo tikėjimo broliuose įžvelgia Dvasios duodamą valdymo dovaną, išplaukia bent trys pasekmės. Pirma, valdymas turi tarnauti visų – visos bendruomenės, draugijos ir Bažnyčios – labui (žr. 1 Kor 12, 7). Valdymas Bažnyčioje negali tarnauti asmeniniams interesams ar pasauliui būdingoms prestižo ir galios formoms.
Antroji pasekmė – bendruomenių ir draugijų valdymas negali būti primestas iš viršaus. Kaip minėta, jis turi būti bendruomenėje atpažįstama ir laisvai priimama dovana. Todėl svarbu, kad ji būtų iškelta laisvų rinkimų būdu. Trečioji pasekmė yra ta, kad, kaip ir kiekvieną charizmą, taip pat ir draugijų valdymą gali vertinti ganytojai, kuriems patikėta rūpintis charizmų autentiškumu ir tvarkingu naudojimu (žr. Lumen gentium, 12; Iuvenescit Ecclesia, 9 ir 17).
Valdymo klausimais, pasak popiežiaus Leono, visada reikia turėti akiratyje ir šias paprastas gaires: abipusį įsiklausymą, bendrą atsakomybę, skaidrumą, brolišką artumą, bendruomeninę įžvalgą, subsidiarumą ir visų atsakingą įsitraukimą, atsižvelgti į kultūrinius ypatumus ir individualius charakterius. Visa tai tikinčiųjų draugijų ir bažnytinių judėjimų vyresniesiems dera derinti su konkrečia jų bendruomenių istorija, tapatybe, idealais, išlaikyti gyvą jų paveldą ir tuo pat metu būti pranašiškai atviriems, kad sugebėtų reaguoti į naujus iššūkius, skaityti laiko ženklus, žengti į naujas misijos sritis.
Kitas gyvybiškai svarbus elementas yra bendrystė. Vadovaujantieji turi būti labai atidūs bendrystės išsaugojimui, augimui ir stiprinimui savo draugijos viduje, taip pat su kitomis bažnytinėmis bendruomenėmis ir visa Bažnyčia. Kiekviena autentiška charizma savaime apima ištikimybę Bažnyčiai ir atvirumą jai.
„Mielieji, dėkoju jums už tai, kas esate ir ką darote. Tikinčiųjų draugijos ir bažnytiniai judėjimai yra neįkainojama dovana Bažnyčiai“, – sakė Leonas, pabrėžęs audiencijos dalyvių turtą – gerai suformuotus narius, puikius evangelizuotojus, jaunuolius, pašaukimus santuokai ar kunigystei.
„Charizmų, dovanų ir apaštalavimo metodų įvairovė, išugdyta metų tėkmėje, leidžia jums veikti kultūros, meno, socialinėje ir darbo srityse, visur nešant Evangelijos šviesą. Saugokite ir su Dievo malone puoselėkite visas šias dovanas! Bažnyčia jus remia ir lydi“, – atsisveikindamas užtikrino popiežius. (RK / Vatican News)
