Leonas XIV: „Dievas trokšta taikos kiekvienai valstybei ir kiekvienai tautai“
Popiežius pažymėjo ypač norįs priimti vienbalsį iš konsistorijos kilus prašymą ir jį paversti savu:
Leonas XIV padėkojo kardinolams už jų laisvą, atsakingą, brolišką dalyvavimą konsistorijoje. „Šiomis dienomis kartu ieškojome Viešpaties valios, įsitikinę, kad Kristus ir toliau veikia savo Bažnyčioje: jis eina pirma mūsų, mus suburia, kalba per brolius ir veda mus į misiją. Viskas gimsta iš jo ir viskas grįžta į jį. Todėl matyti kardinolus, atvykusius iš tokių skirtingų Bažnyčių, kultūrų ir situacijų, klausantis vieni kitų ir kartu ieškančius to, kas geriausiai tarnauja Evangelijai, man buvo paguodos ir vilties šaltinis“, – sakė Leonas. Apžvelgiame kitas jo kalbos pastabas.
„Man atrodo, kad sinodiškumo klausimas pirmiausia nėra toks: „Kas turi galią spręsti?“. Klausimas yra gilesnis: „Kaip kartu saugome dovaną, kurią Viešpats patikėjo savo Bažnyčiai?“. Kai šis klausimas tampa mūsų dvasinės įžvalgos centru, tada ir autoriteto, bendros atsakomybės ir sprendimų klausimai, apšviesti misijos ir bendro ištikimybės Evangelijai, atsiduria tinkamoje vietoje“, – sakė popiežius, prašydamas kardinolų lydėti sinodiškumo kelią tose Bažnyčiose, kuriose tarnauja, priminti tinkamą jo supratimą – tai nėra paprastas susitikimų skaičius, o dvasinis stilius, kuris gimsta susitinkant, auga klausiantis, bręsta bendroje dvasinėje įžvalgoje.
„Man ypač įstrigo tai, kaip kalbėjote apie jaunimą. Jų klausimuose, bet taip pat ir kančioje, kuri kartais veda juos iki nevilties – net iki kraštutinės nevilties, verčiančios atimti sau gyvybę – jūs atpažinote vieną iš giliausių mūsų laikų žaizdų. Tačiau jūs sugebėjote įžvelgti ir Šventosios Dvasios veikimą. Jaunuolių autentiškumo, tikrų santykių ir prasmės paieškos mums primena, kad Evangelija atsako į giliausius žmogaus širdies lūkesčius. Nuolankiai klausytis jų ir jų šeimų yra kelias, kuriame Viešpats ir toliau atverčia Bažnyčią“, – tęsė Leonas.
„Daugelis iš jūsų minėjo šeimą. Ten, kur ji yra remiama ir lydima, auga santykių, solidarumo ir vilties mokykla. Ten, kur ji yra sužeista ar izoliuota, to pasekmes jaučia visa visuomenė. Spalio mėnesį susitiksime su Rytų Bažnyčių vadovais ir Vyskupų konferencijų pirmininkais, kad įvertintume žingsnius, žengtus po „Amoris laetitia“ paskelbimo. Susitikime taip pat dalyvaus kelios šeimos, kurios pasidalins savo patirtimi. Jų dalyvavimas yra labai svarbus, tačiau viliuosi, kad visi atvyksiantys pasirengs atidžiai įsiklausydami į savo pačių Bažnyčių šeimų patirtį ir ją atsinešdami su savimi“, – sakė popiežius.
Kalbėdamas apie karus, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad dar pirmiau už valstybių konfliktus jie yra galios kultūros, persmelkusios mūsų santykius, valdymo būdą, ekonomiją, technologijas ir net religijas, išraiška, kaip apie tai kalbėta enciklikoje jo Magnifica humanitas. Jei tokios yra krizės šaknys, tai atsakymas reikalauja atkurti bendradarbiavimo ir dialogo kultūrą, kuri suteiktų postūmį daugiašališkumui, paskatintų tautas vėl mokytis kartu siekti visos žmonijos bendrojo gėrio. Šiame kelyje esminis yra viešajame gyvenime dalyvaujančių tikinčiųjų pasauliečių indėlis, įskaitant dalyvavimą politikoje, ekumeninį ir tarpreliginį dialogą, nesmurtinį atsaką į įvairias prievartos formas.
Evangelinis stilius, pabrėžė popiežius, neneigia konflikto, neskatina pasyvumo, bet kviečia spręsti konfliktą neperimant ir neatkartojant jo logikos. Jis neignoruoja blogio ir neatsisako tiesos, bet atsisako ginti ją smurtu ir iš kito padaryti priešą. Tai pirmiausia savęs nuginklavimas. Tai Velykų logika, kur meilė yra stipresnė už neapykantą, o atleidimas sudaužo keršto spiralę. Tai prisikėlusiojo Nukryžiuotojo jėga: jėga, kuri nesunaikina priešo, bet leidžia vėl atrasti brolį.
(SAK/RK/Vatican News)
