Nepilnamečių apsauga: daugiau skaidrumo ir bendros atsakomybės
Ataskaitos pirmoji dalis skirta veiksmams, kuriais siekiama padėti nukentėjusiems ir mėginti atsilyginti už jų patirtą skausmą. Nurodoma, kad atlyginimas yra ne tik kieno nors asmeninė pareiga, bet ir visos bendruomenės atsakomybė. Kai nustatomas seksualinio išnaudojimo nusikaltimas, Bažnyčia turi pripažinti skriaudą ir prisiimti atsakomybę.
Kitas ataskaitos skyrius skirtas paramai aukoms, kuri apima kelias sritis – ne tik kompensacijas, bet visų pirma medikų pagalbą, dvasinį palydėjimą ir ilgalaikės pagalbos užtikrinimą. Taip pat siūloma sugriežtinti sankcijas tiems, kurie padarė nusikaltimus arba juos dangstė. Pabrėžiama, kad nukentėjusieji turi matyti, jog juos nuskriaudę asmenys arba tie, kurie nusikaltimus slėpė, susilaukė bausmės. Dokumente pabrėžiama ir nukentėjusiųjų teisė gauti informaciją apie su jais susijusių atvejų tyrimą.
Ataskaita taip pat siūlo supaprastinti procedūras, pagal kurias būtų baudžiami ir pašalinami iš pareigų tie Bažnyčios vadovai, kurie savo sprendimais ar neveiklumu stabdė teisingumo įgyvendinimą. Rekomenduojama aiškiai informuoti apie tokių Bažnyčios vadovų atsistatydinimo ar jų pašalinimo iš pareigų priežastis.
Ataskaitoje pateikti Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos turimi duomenys apie kovos su nepilnamečių išnaudojimu padėtį kai kuriose šalyse: Italijoje, Gabone, Japonijoje, Pusiaujo Gvinėjoje ir Konakrio Gvinėjoje, Etiopijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Portugalijoje, Slovakijoje, Maltoje, Korėjoje, Mozambike, Lesote, Namibijoje, Malyje, Kenijoje, Graikijoje ir Šiaurės Afrikos vyskupų konferencijos teritorijoje, kuri apima Alžyrą, Maroką, Libiją ir Tunisą. Informacija parengta remiantis per vizitus ad limina pateiktais duomenimis ir kitais šaltiniais.
Kalbant apie padėtį pasaulio mastu, dokumente pažymima, kad nors Bažnyčios Amerikoje, Europoje ir Okeanijoje rodo rimtą įsipareigojimą atkurti teisingumą, kartu pastebimas ir pernelyg didelio svorio suteikimas vien finansinei kompensacijai, antrame plane paliekant gijimo procesą. Tuo pat metu konstatuojama, kad daugelyje Lotynų Amerikos, Afrikos ir Azijos šalių vietinės Bažnyčios neturi lėšų nei kompensacijoms, nei deramam nukentėjusiųjų palydėjimui.
Ataskaitoje taip pat aptariamas Romos kurijos vaidmuo nepilnamečių apsaugos srityje, pabrėžiama dikasterijų bendradarbiavimo svarba. Analizuojamos pastangos skatinti vaikų ir pažeidžiamų suaugusiųjų apsaugą ne vien Bažnyčios aplinkoje, bet ir kitose visuomenės gyvenimo srityse. (jm / Vatican News)
