Advento pamokslas Vatikane: Kristaus šviesa – ne saugoma, bet dalijama
Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos mums primena artėjančios Kalėdos ir Jubiliejaus pabaiga, yra Išganymo visuotinumas. Neatsitiktinai Šv. Petro bazilikos Šventosios durys bus uždaromos būtent sausio 6 d. – per Viešpaties Apsireiškimo šventę. Tiek jubiliejus, tiek ateinančių dienų liturgija mums kelia tą patį iššūkį – pripažinti Kristaus atėjimą į pasaulį, į mūsų žmogiškumą, kaip šviesą, kurią turime patys priimti ir skleisti kitiems. Pamokslininkas pabrėžė, kad būtent tai reiškia Bažnyčios visuotinumas, turintis dvi, bet viena nuo kitos neatskiriamas prasmes: Bažnyčia yra visuotinė, nes turi Kristaus pilnatvę, ir Bažnyčia yra visuotinė, nes ji yra siunčiama į visą pasaulį, pas visus, be jokių išimčių.
Toliau savo meditacijoje popiežiaus namų pamokslininkas paminėjo kelis išganymo visuotinumo aspektus, apie kuriuos ateinančiomis dienomis kalbės Žodžio liturgijos skaitiniai. Visų pirma jis paminėjo Jono Evangelijos prologą, kuriame Kristus pristatomas kaip tikroji šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų. Ši šviesa atskleidžia ne tik Dievo slėpinį, bet ir žmogaus vidinę tikrovę. Žmogus kviečiamas priimti Dievo šviesą ir leisti, kad ji nušviestų jo gyvenimą. Tačiau kartais jis renkasi tamsą, nes nenori matyti savęs tokio, koks jis yra. Išganymas čia suprantamas ne kaip apdovanojimas už gerus darbus, bet kaip galimybė gyventi tikrą gyvenimą Dievo akivaizdoje.
Kristaus Apsireiškimo šventės dieną skaitoma Evangelija apie trijų išminčių iš Rytų šalies kelionę pas Betliejuje gimusį Išganytoją mums sako, kad tikėjimas reikalauja judėjimo, atvirumo, skatina ieškoti atsakymų. Ieškoti ir klausti turi visi, taip pat ir tie, kurie jaučiasi Bažnyčios senbuviais, kad rutina nesusiaurintų žvilgsnio. Dievas labai dažnai į mus prabyla per paribius, per netikėtas patirtis, per nepatogius klausimus, sakė pamokslininkas.
Liturgijoje taip pat girdime pranašo Izaijo kvietimą „keltis ir nušvisti“. Tikėti – tai keltis ir išeiti iš saugaus patogumo ir pasitikėti mums pažadėta šviesa. Rytų išminčiai leidosi į kelionę pasitikėdami, neturėdami visiško aiškumo ir jokių garantijų. Jie suprato, kad kelionės tikslas yra ne savęs įtvirtinimas, bet gebėjimas pripažinti, kad Dievas pasirodo per silpnumą ir paprastumą.
Išganymo visuotinumo perspektyva reikalauja, kad peržiūrėtume savo misionieriškosios veiklos būdus, sakė tėvas Pasolini. Mes gana dažnai įsivaizduojame, kad evangelizuoti reiškia nešti kitiems kažką, ko jiems trūksta, užpildyti tuštumą, ištaisyti klaidą. Visuotinis Viešpaties Apsireiškimas rodo kitą kelią – padėti kitam atpažinti šviesą, kuri jau gyvena jame, orumą, kurį jis jau turi, dovanas, kurias jis jau saugo. Ne mes duodame Kristų pasauliui, tarsi turėtume išskirtinę teisę į jį. Mes esame pašaukti padaryti jo buvimą matomą su tokiu aiškumu ir tikrumu, kad kiekvienas galėtų jame atpažinti savo egzistencijos prasmę. Tačiau tai nereiškia, jog skelbiame Evangeliją tik tam, kad patvirtintume savo žmogiškumo vertę. Bažnyčios visuotinumas reiškia, kad mes skelbiame Kristų visiems, tikėdami, kad kiekviename žmoguje jau yra grožis, gėris ir tiesa, kurie, tik gyvenant su Kristumi, pasieks pilnatvę ir galutinę prasmę. Bažnyčia tuomet yra ištikima savo pašaukimui, kai nelaiko Kristaus šviesos sau, bet leidžia jai šviesti visiems, kad naujas gyvenimas, jau pasėtas kiekvieno žmogaus širdyje, augtų ir duotų vaisių. (jm / Vatican News)
