Susirinkimo 60-osios metinės. Bažnyčia – ne tikėjimo šeimininkė, bet liudytoja

Jau nuo XX amžiaus pradžios daugelis Bažnyčios narių suprato, kad vis sunkiau perduoti tikėjimą prieš šimtmečius evangelizuotų, vadinamųjų krikščioniškų šalių žmonėms. Ir tai lemia ne tiek atviras ir tiesioginis priešiškumas krikščionybei, kiek paprasčiausias abejingumas, rašo Tornielli. „Kaip vėl skelbti Evangeliją šiandienos vyrams ir moterims?“ – šis didysis klausimas įkvėpė drąsų Jono XXIII sprendimą sušaukti Susirinkimą ir Pauliaus VI išmintingą vadovavimą, kurio dėka buvo pasiekta, kad Susirinkimas buvo baigtas beveik vienbalsiu jo dalyvių pritarimu visiems dokumentams.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius po Antrojo Vatikano susirinkimo jo mokymas tapo ideologinių diskusijų ir polemikos taikiniu. Daugelis jų dar tebesitęsia tarp tų, kurie kaltina Susirinkimą dėl Bažnyčios krizės ir pačios dechristianizacijos, ir tų, kurie mano, kad išeitis yra prisitaikyti prie pasaulio. Pirmieji nenori suprasti, kad krizė prasidėjo gerokai anksčiau nei 1962 m. Jie įsivaizduoja, kad Bažnyčia yra tarsi apgulta tvirtovė ir kad vienintelė išeitis – gintis nuo pasaulio. Antrieji kalba apie būtinybę prisitaikyti prie visuomenės pokyčių, kuria reformų teorijas, neatsižvelgiančias į šventosios Dievo tautos kasdienį gyvenimą.

O iš tikrųjų, rašo Tornielli, Susirinkimo mokymo esmė labai paprastai apibūdinta jau pirmosiomis dogminės konstitucijos Lumen gentium eilutėmis, skelbiančiomis, kad Kristus yra tautų šviesa ir kad Bažnyčia trokšta atspindėti šią šviesą, skelbdama Evangeliją visam pasauliui. Šis teiginys, toks akivaizdus Bažnyčios Tėvų mokyme, turi daug padarinių. Visų pirma, Bažnyčia žino, kad ne ji yra tikėjimo šaltinis ar šeimininkė. Ji taip pat supranta, kad gailestingumas, atvirumas, artumas vargstantiems ir atstumtiesiems, įsipareigojimas taikai ir teisingumui – tai būdai būti žemės druska ir spinduliuoti Kristaus šviesą pasaulyje.