Bažnyčios socialinis mokymas nuo Leono XIII iki Leono XIV

Neatsitiktinai Leonas XIV encikliką „Magnifica humanitas“ pasirašė gegužės 15-ąją – Leono XIII enciklikos „Rerum novarum“ paskelbimo 135-ųjų metinių dieną.

XIX a. pramonės revoliucija radikaliai pakeitė žmoniją – į pirmą planą iškilo darbininkų klasė ir nauji socialiniai klausimai. Reaguodamas į tai popiežius Leonas XIII 1891 m. gegužės 15 d. paskelbė encikliką „Rerum novarum“. Taip gimė naujųjų laikų Bažnyčios socialinis mokymas, kurio naujausias dokumentas yra dabar paskelbta popiežiaus Leono XIV enciklika.

Prieš 135 metus paskelbtoje enciklikoje „Rerum novarum“ Leonas XIII smerkė dažnai kone vergiškas darbininkų darbo sąlygas, tačiau nepritarė marksistinei klasių kovai. Jis gynė privačią nuosavybę, bet pabrėžė ir darbdavių socialinę atsakomybę. Tarp kitų enciklikoje keltų reikalavimų buvo teisingas atlyginimas ir valstybės vykdoma darbuotojų apsauga.

1931 m. Pijus XI atnaujino Leono XIII mokymą paskelbdamas encikliką „Quadragesimo anno“ (kurios pavadinimas reiškia, kad ji paskelbta pirmosios enciklikos keturiasdešimtmečio proga). Šioje enciklikoje buvo išplėtotas subsidiarumo principas, pagal kurį pabrėžiamas kiekvieno visuomenės ir ūkinės sistemos subjekto savarankiškumas, o atsakomybė aukštesniajai instancijai perduodama tik tada, kai užduotis tampa per didelė. Taip pat buvo pabrėžtas esminis skirtumas tarp krikščioniškosios vizijos ir socializmo.

1961 m., tai yra prieš pat Vatikano II susirinkimą, popiežius Jonas XXIII paskelbė encikliką „Mater et Magistra“. Jis pripažino darbuotojų teisę turėti daugiau įtakos įmonių gyvenime. Šioje enciklikoje pirmą kartą pradėta kalbėti apie silpniau išsivysčiusių šalių problemas, pradėtas kelti bendrojo gėrio pasaulio mastu klausimas.

1967 m. Paulius VI paskelbė encikliką „Populorum progressio“, skirtą taikai ir teisingumui pasaulyje, teisingai pusiausvyrai tarp išsivysčiusių ir mažiau išsivysčiusių šalių. Paulius VI į katalikų socialinį mokymą įvedė „vystymosi“ sąvoką, kuri reiškė švietimą, sveikatos apsaugą, dalyvavimą socialiniame bei politiniame gyvenime. Popiežius atmetė revoliuciją kaip priemonę šiam tikslui pasiekti, tačiau pripažino galimybę teisėtai nuversti valdžią akivaizdžios ir ilgalaikės tironijos atveju.

Jonas Paulius II 1981 m. paskelbtoje enciklikoje „Laborem exercens“ nagrinėjo žmogaus darbo vertę, analizavo socialines problemas tiek vis labiau silpnėjančioje komunistinėje sistemoje, tiek ekonomiškai stiprioje kapitalistinėje sistemoje. Popiežius pabrėžė darbo pirmenybę kapitalo atžvilgiu. 1987 m., minint „Populorum progressio“ 20-ąsias metines, Jonas Paulius II enciklikoje „Sollicitudo rei socialis“ atkreipė dėmesį ir į didžiulius skirtumus tarp Šiaurės ir Pietų, ragino turtingąją Šiaurę padėti Pietų šalims, o Pietų šalis – imtis reformų. 1991 m. enciklikoje „Centesimus annus“ (paskelbtoje enciklikos „Rerum novarum“ šimtųjų metinių proga), jau po komunistinių santvarkų Europoje žlugimo, popiežius Jonas Paulius II rašė, kad negerbdama pačioje prigimtyje glūdinčios tiesos apie žmogų, jokia politinė ar ekonominė tvarka negali būti stabili. Tačiau tai teigdamas jis taip pat perspėjo, kad ir laisvosios rinkos ekonomika pati savaime nėra tobula. Laisvoji rinka skatina iniciatyvą ir kūrybiškumą, tačiau, jei ji atsiejama nuo etikos, teisės ir solidarumo, gali sukelti naujų neteisingumo formų.

2009 m. buvo paskelbta Benedikto XVI socialinė enciklika „Caritas in veritate“. Joje kalbama apie globalizacijos poveikį žmonių sambūviui.

2015 m. pasirodė popiežiaus Pranciškaus enciklika „Laudato si’“, kurioje teigiama, kad atsakomybė už mūsų bendrus namus ir rūpinimasis aplinka negali būti atsieti nuo socialinio teisingumo tiek visuomenių viduje, tiek pasaulio tautų bendruomenės mastu. 2020 m. Pranciškus paskelbė antrąją socialinę encikliką „Fratelli tutti“. Popiežius kreipėsi į žmoniją ragindamas siekti brolybės, atmesti egoizmą. Tik taip, anot jo, galima įveikti didžiuosius iššūkius, su kuriais susiduria pasaulio tautų bendruomenė.

Pastarųjų 135 metų katalikų socialinės doktrinos raida apžvelgta ir pirmojoje Leono XIV enciklikoje. Socialinio mokymo istorijai ir pagrindiniams principams skiriami du enciklikos „Magnifica humanitas“ skyriai. Tačiau daugiausia dėmesio Leonas XIV skiria didžiausiam mūsų epochos iššūkiui – kaip užtikrinti, kad skaitmeninių technologijų pažanga visada tarnautų žmogui ir niekada jam nekenktų. (jm / Vatican News)