Evangelizacija ir artumas migrantams: popiežiaus kelionė į iššūkių Europai širdį
Pasak A. Torniellio, tai piligriminė kelionė į Europos iššūkių širdį, tiksliau, tai kelionė, kurios trimis etapais apibendrinami didieji iššūkiai, su kuriais susiduria Bažnyčia Senajame žemyne. Po kelionės į Turkiją ir Libaną, pasižymėjusios ekumenine svarba ir taikos siekiu, po trumpos kelionės į Monako Kunigaikštystę ir 11 dienų „misionieriškos“ kelionės į keturias Afrikos šalis, šiandien Petro įpėdinis susitinka su labai poliarizuota visuomene Europoje: Ispanija.
Ispanijos Bažnyčia, pašaukta liudyti polifoninę vienybę poliarizacijos ir konfliktų metu, kartu su visa tauta ištvėrė pilietinio karo tragediją praėjusiame amžiuje, kurios sukeltos žaizdos dar nėra iki galo užgijusios.
Pirmasis kelionės etapas Madride pažymėtas susitikimo su Parlamento nariais: tai svarbus momentas priminti Bažnyčios požiūrį į politiką ir įsipareigojimą bendrajam gėriui. Pasak A. Tornielli, tas požiūris yra tolimas susiliejimui, nes Bažnyčia, norėdama išlaikyti savo tapatybę ir skelbti Evangeliją, negali ir neturi pasikliauti valdžia, užmegzdama ryšius, kurie galiausiai užgožtų jos misiją. Taip pat tolimas krikščioniškojo tikėjimo redukavimui iki sekuliaristinės ideologijos siūlomo intymizmo.
Kaip šiandien skelbti Evangeliją visuomenei, kurios tapatybę suformavo ir giliai paženklino krikščioniška tradicija, bet kuri šiandien vis labiau sekuliarizuota? Tai klausimas, kuris skambės per visą Romos vyskupo piligriminę kelionę. Galimas atsakymas slypi Barselonoje, apsilankyme didingoje Sagrada Família, Šventosios Šeimos bazilikoje, kur popiežius inauguruos aukščiausią Jėzui Kristui dedikuotą bokštą: tai grožio kalba. Bažnyčia visada kalbėjo per meną, ištisus šimtmečius katechezės vyko per freskas, mozaikas ir skulptūras. Sagrada Família bazilika, prieš šimtą metų mirusio ir dabar į altorių garbę keliamo katalonų architekto tikėjimo ir genialumo vaisius, yra galingas tokios grožio kalbos pavyzdys: žvelgiantieji į baziliką taip pat pakylėjami link krikščioniškojo tikėjimo esmės. Todėl Antonio Gaudí pamoka yra labai aktuali, ypač mūsų laikams ir Europai, kur tikėjimo perdavimas šeimoje faktiškai nutrūko ir pirmoji evangelizacija nebėra savaime suprantama.
Pasak A. Torniellio, sustojimas Gran Kanarijoje ir Tenerifėje skirtas prisiliesti prie migrantų kančių. Tie, kuriems pavyksta kirsti jūrą, beldžiasi į Europos duris, tačiau senasis žemynas dažnai nesugeba koordinuotai ir organizuotai spręsti šios ekstremalios situacijos, palikdamas labiausiai jos veikiamas šalis, tarp jų ir Ispaniją, vienas ieškoti išeičių.
Apsilankyti Kanarų salose troško ir popiežius Pranciškus, šį jo troškimą įgyvendina popiežius Leonas. Praėjusių metų spalį popiežius Leonas paskelbė apaštališkąjį paraginimą „Dilexi te“, pradėtą Pranciškaus pontifikato metu, kuriame pabrėžiamas ryšys tarp Kristaus meilės ir jo kvietimo prisiartinti prie vargstančių, kenčiančiųjų, „svetimšalių“. Enciklikoje „Magnifica Humanitas“ popiežius ragina išmokti į pasaulį pažvelgti iš apačios, kenčiančiųjų, o ne didžiųjų akimis; žvelgti į istoriją mažųjų, o ne galingųjų akimis; aiškinti istorijos įvykius našlės, našlaičio, nepažįstamojo, tremtinio, bėglio perspektyvoje. Taigi apsilankymas Kanarų salose yra tarsi prisilietimas prie gyvo vargingiausiųjų kančios kūno, kviečiantis krikščioniškam evangeliniam liudijimui. Ir kartu kviečiantis prisiimti visų atsakomybę būti žmogiškais.
(DŽ / Vatican News)
