Popiežius visada kalba kaip ganytojas
Pagal Laterano sutartis, kuriomis 1929 m. buvo išspręstas vadinamasis Romos klausimas, ir po bažnytinės valstybės panaikinimo naujai apibrėžti Šventojo Sosto santykiai su suvienyta Italija, Romos vyskupas yra ir mažiausios pasaulio valstybės, užimančios mažiau nei pusę kvadratinio kilometro ploto pačioje Italijos sostinės širdyje, suverenas. Tačiau tai nereiškia, kad kalbėdamas apie tai, kas yra susiję su mūsų laikų žmonijos likimu, jis reiškia savo nuomonę kaip politikas.
Tai puikiai paaiškino Paulius VI 1965 m. spalio 4 d. kreipdamasis į Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją: „Priešais save matote žmogų, tokį patį kaip jūs. Jis yra jūsų brolis [...], turintis menką, beveik simbolinį žemiškąjį suverenitetą, kurio jam pakanka, kad galėtų laisvai vykdyti savo dvasinę misiją ir užtikrinti kiekvieną, su kuriuo bendrauja, kad jis yra nepriklausomas.“ Toje pačioje kalboje popiežius taip pat pridūrė, kad jis neturi nei jokios žemiškosios valdžios, nei jokio siekio varžytis su turinčiaisiais valdžią.
Nors iš tiesų yra mažas žemės lopinėlis, kuriame Romos vyskupas yra suverenas, taigi – valstybės vadovas, tačiau vienintelis popiežiaus suverenumo tikslas yra užtikrinti jo nepriklausomybę nuo bet kurios kitos valstybės, pabrėžia Tornielli. Popiežiaus suverenumas nereiškia, kad jis nori vykdyti dvigubą – valstybės vadovo ir ganytojo – misiją. Bet koks popiežiaus kaip valstybės vadovo vaidmens iškėlimas ar perdėtas sureikšminimas yra klaidinantis, nes vienintelė tikroji popiežiaus misija – tai visuotinio ganytojo misija. Jis yra ganytojas, kuris kreipiasi į katalikus, į visus krikščionis ir visus geros valios žmones, turėdamas vienintelį tikslą – skelbti Evangeliją, meilės, brolystės bei „beginklės ir nuginkluojančios“ taikos žinią.
Apie tokią popiežiškosios tarnystės prasmę 1962 m., dar prieš tapimą popiežiumi, kalbėjo tuometinis kardinolas Giovanni Battista Montini. Romos Kapitolijuje prieš pat Vatikano II visuotinio susirinkimo atidarymą sakytoje kalboje būsimasis popiežius pabrėžė, kad 1870 m. įvykęs bažnytinės valstybės žlugimas iš tiesų reiškė lemtingą popiežiaus tarnystės atsinaujinimą. „Būtent tada popiežystė su neįprastu ryžtu atnaujino savo, kaip mokytojos ir Evangelijos liudytojos, tarnystę, taip pasiekdama tokias Bažnyčios dvasinio valdymo ir moralinio poveikio pasauliui aukštumas, kokių anksčiau niekada nebuvo pasiekusi“, – teigė kardinolas Montini, būsimasis popiežius Paulius VI.
Tad, kai šiandien popiežius prašo, kad žmogaus gyvybė visada būtų gerbiama ir saugoma kiekviename jos egzistencijos etape, kai kalba apie taiką, galvodamas apie tautų gerovę, ir prašo nutraukti beprotiškas ginklavimosi varžybas, netgi peržengiant „teisingo karo“ sąvoką, kai ragina dialogui ir deryboms, kai prašo migrantus laikyti žmonėmis, kuriuos reikia priimti, niekada nepamirštant jų žmogiškojo orumo, kai primena mums, kad vargstantieji yra Evangelijos centre ir kad turime kurti teisingesnes visuomenes, kai gina teisę į religijos laisvę, kai pabrėžia, kaip svarbu saugoti kūriniją, kad galėtume ją perduoti savo vaikams ir anūkams, Petro įpėdinis nekalba kaip valstybės vadovas. Jis tiesiog skelbia Evangeliją, rašo Šventojo Sosto Komunikacijos dikasterijos vyriausiasis redaktorius Andrea Tornielli. (jm / Vatican News)
