Leonas XIV. Giliai kaskime, pašalinkime tai, kas netvirta
Kodėl, klausė popiežius, iki šiol prisimename bazilikos pašventinimo įvykį? Nes norime džiugiai ir dėkingai prisiminti labai svarbų Bažnyčios gyvenimui istorinį įvykį, bet ne tik tai. Ši bazilika, „visų Bažnyčių Motina“, yra kur kas daugiau nei paminklas ir istorinė atmintis: ji yra gyvosios Bažnyčios atvaizdas (žr. 1 Pt 2, 4–6) ir mums primena, kad ir mes, gyvieji akmenys, esame šios dvasinės šventovės dalis (žr. Vatikano II Susirinkimas, Dogminė konstitucija Lumen gentium, 6). Dėl šios priežasties, kaip pažymėjo šv. Paulius VI, krikščioniškoje bendruomenėje greitai įsitvirtino paprotys tuo pačiu žodžiu, kuris reiškė tikinčiųjų susirinkimą, vadinti ir statinį, kuriame jie renkasi (1969 lapkričio 9 d. „Viešpaties angelas“).
„Padedami Dievo Žodžio, žiūrėdami į šį pastatą, apmąstykime savo buvimą Bažnyčia“, – kvietė Šventasis Tėvas. Jis visų pirma kalbėjo apie bazilikos pamatus. Jei bazilikos statytojai būtų kasę neužtektinai giliai ir nesukūrę pakankamai tvirto pamato, ant kurio būtų galima statyti, statinys jau būtų sugriuvęs arba rizikuotų sugriūti kiekvieną akimirką, grasindamas prispausti jame esančius.
„Laimei, buvę prieš mus suteikė katedrai tvirtą pagrindą, sunkiai dirbdami prieš pradėdami statyti sienas, kurios mus dabar gaubia, iškasė gilius pamatus ir tai leidžia mums jaustis daug ramiau“, – pastebėjo Leonas. Tai, pasak jo, primena, kad ir mes, gyvosios Bažnyčios darbininkai, prieš statydami įspūdingas struktūras, turime giliai kasti savyje ir aplink save, kad pašalintume viską, kas nestabilu, ir atsiremtume į Kristaus uolą (žr. Mt 7, 24–27). Kaip sakoma skaitinyje iš apaštalo Pauliaus laiško – „Niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus“ (1 Kor 3, 11). O tai reiškia, kad turime, paklusdami Šventajai Dvasiai, nuolatos gręžtis į Kristų ir jo Evangeliją. Kitu atveju rizikuotame pastatyti per sunkų silpniems pamatams statinį.
„Todėl, brangūs broliai ir seserys, su kiekvienu įsipareigojimu dirbdami Dievo Karalystės labui, nebūkime skubantys ir paviršutiniški: kaskime giliai, laisvi nuo pasaulio kriterijų, kurie pernelyg dažnai reikalauja greitų rezultatų, nes nežino laukimo išminties“, – sakė popiežius. Anot jo, tūkstantmetė Bažnyčios istorija moko, kad būdami nuolankūs ir kantrūs su Dievo pagalba galime sukurti tikrą tikėjimo bendruomenę, gebančią skleisti meilę, skatinti misiją, skelbti, švęsti ir tarnauti tam apaštališkajam mokymui, kurio sostas yra ši bazilika (žr. 1969 lapkričio 9 d. „Viešpaties angelas“)“.
Pasak Leono, Mišių Evangelijos skaitinys apie muitininką Zachiejų (žr. Lk 19, 1–10) mums pasakoja, kaip šis galingas ir turtingas žmogus pajaučia poreikį sutikti Jėzų ir, būdamas žemo ūgio, įsiropščia į medį, kad jį pamatytų. Tai buvo neįprastas ir netinkamas poelgis jo rango žmogui, įpratusiam gauti viską, ko nori, ant sidabrinio padėklo kaip privalomą duoklę. O šiuo atveju buvo kitaip – brautis per medžio šakas Zachiejui reiškė pripažinti savo ribas ir įveikti puikybę. Tai leidžia jam susitikti su Jėzumi, kuris ištaria: „Šiandien turiu apsistoti tavo namuose“ . Nuo to susitikimo prasideda naujas Zachiejaus gyvenimas.
„Jėzus mus keičia ir kviečia dirbti didžiuliame Dievo statybų lauke, išmintingai formuodamas mus pagal savo išgelbėjimo planą“, – sakė Šventasis Tėvas, priminęs savo pirmtako Pranciškaus mėgtą, jam kalbėdavus apie Bažnyčios kelią, statybvietės įvaizdį.
Tai gražus vaizdinys, kalbantis apie veiklumą, kūrybiškumą, atsidavimą, bet ir apie sunkumus ar kartais sudėtingas problemas, kurias reikia išspręsti. Jis išreiškia realias, apčiuopiamas pastangas, kuriomis mūsų bendruomenės auga kiekvieną dieną, dalydamosios charizmomis ir vadovaujamos ganytojų. Šiame sinodinio kelio įgyvendinimo etape ir Romos Bažnyčia turi tai, kas subrendo per ilgus darbo metus, patikrinti ir įvertinti praktikoje. Nereikia išsigąsti sunkaus kelio, bet toliau dirbti su pasitikėjimu, kad galėtume augti kartu. Laterano bazilikos istorijoje būta ir kritiškų momentų, būtinybės stabtelti, koreguoti planus. Bet tegul nuovargis nesutrukdo matyti augančio gėrio ir džiaugtis juo, gauti naujo įkvėpimo, pridūrė Leonas.
Laterano bazilikos pašventinimo šventės Mišių homilijoje popiežius pabrėžė dar vieną akcentą – liturgiją, maitinančią visa Bažnyčios gyvenimą. Ji turi būti pavyzdine visai Dievo tautai, gerbti nuostatus, atsižvelgti į skirtingą dalyvių jautrumą, taikyti išmintingą inkultūracijos principą ir kartu likti ištikima Romos liturginei tradicijai būdingam iškilmingam santūrumui, kuris duoda tiek gera joje aktyviai dalyvaujančiųjų sieloms (žr. Vatikano II Susirinkimo konstitucija apie liturgiją Sacrosanctum Concilium).
Šv. Augustinas sakė, kad „grožis yra ne kas kita, kaip meilė, o meilė yra gyvenimas“ (Pamokslas 365, 1). Liturgija yra sritis, kurioje ši tiesa ypač akivaizdi, pastebėjo Leonas, linkėdamas, kad tie, kurie priartės prie Romos katedros altoriaus, išeitų kupini tos malonės, kuria Viešpats nori užlieti pasaulį (žr. Ez 47, 1–2, 8–9, 12). (RK / Vatican News)
